Psichologė, Šaukštas Proto: Recent Episodes
saukstasproto
Aš psichologė, Monika. Žaviuosi kognityvine elgesio terapija, mokslu ir žinojimu, labai domiuosi maisto ir valgymo psichologija, neuromokslais, elgesio ypatybėmis, žmonių santykiais. Kalbamės apie viską, kas yra psichologijos šerdis ir psichoogijos paraštės, ieškome dėsningumų, ryšių ir paaiškinimų. Šis bei tas jūsų smalsumui ir nerimui pamasažuoti.
Rekomenduoju James Kimmel knygą "The science of revenge", nagrinėju skirtumus tarp alkio ir apetito, dalijuosi tyrimais su sotumo ir apetito placebais, ryšiais su socialine aplinka ir kultūra, kaip apetito suvokimu pridengiame prasčiau suvokiamą alkį, ir galiausiai klausiu,ko mums trūksta valgymo kultūroje.
Šiandien grįžau su kalnu augalų. Nieko naujo mano dienotvarkėje. Mano draugystė su jais prasidėjo seniai, nors negaliu tiksliai pasakyti kada. Gal nuo to pirmo svogūno, kurį gavome namų darbams, sudaiginti iki laiškų. Atidžiai stebėjau tų laikų standartinį stiklinį grietinės indelį, pripildytą vandeniu, ir kviečiantį perlamutrines gijas žemyn, o skaisčiai smaragdinius laiškus - aukštyn. Niekad nebuvau svogūnų valgymo fanė, ir dabar staiga galvoju, kad tas pirmas svogūnas galėjo būti prie to prisidėjęs.
Rekomenduoju skaityti Gabor Mate knygą "Išsiblaškę protai", nagrinėju gėdijimo dėl kūno reiškinį, dalijuosi tyrimais apie socialinės medijos poveikį kūno vaizdo ir kūno gėdos vystymuisi, ar Facebook ir Instagram šiuo požiūriu skiriasi, ir kaip mes matome kūną, kai žiūrime į jį iš šono.
Vidiniai atpirkimo ožiai. Čia toks reiškinys, kurį ne taip seniai sugalvojau paaiškinti vienokiems ar kitokiems dalykams. Išoriniai atpirkimo ožiai yra daugmaž aiškus dalykas - čia tu kalta ar kaltas, kad man, pavyzdžiui, nepasisekė gyvenime, čia tu man gyvenimą sugadinai. Ar teiginys teisingas, ar ne - visai kitas klausimas.
Siūlau Ethan Kross knygą "Shift", skaitau ir dalijuosi mintimis apie tai, ar reikia mitybai psichologijos, ką gero psichikai gali padaryti Viduržemio jūros mitybos planas, kas yra nutripsichologija ir psichodietologija, kaip viską valdo HPA ašis, ir kuo naudingos MIND ir DASH dietos.
"Nu, dar vieną", sako vidinis balsas, o kojos ir rankos klusniai vykdo. Pažįstat? Turit tokį? Gal net skubat save smerkti ar įvardinti save bloga ar silpna? Imkim mikroskopą ir pažiūrėkim, kas čia darosi. Visų pirma, vidinis balsas neturi jokios nuomonės, ir nėra jokio vidinio balso, kuris "vestų jus iš kelio". Vidinis balsas yra visuma išvadų ir nuostatų, kurias kažkada sau užsirašėte kaip sėkmingas strategijas ir veiksmus. Žodį "sėkmingas" pasibraukim kokius tris kartus. Gana dažnai sėkmė matuojama kokios nors smegenų cheminio kokteilio sudėtinės dalies padidėjimu.
Siūlau knygą "Alive", skaitau ir dalijuosi mintimis apie tai, kas yra "švarus valgymas", kaip vertinga ir sveika mitybasaugo nuo nerimo depresijos, o neteisinga - juos sukelia, ir tai veikia ne tik Viduržemio regione, bet ir Šiaurėje.
Siūlau knygą "How to be well", galvoju apie metabolinį sindromą, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip metabolinis sindromas susijęs su genais ir šizofrenija, depresija, ir dalijuosi būdais, krie gali padėti stabdyti arba mažinti šio sindromo poveikį.
Šiandien kalbėjau apie realybę. Šiaip tai turėjo būti pristatymas, bet aš visą man skirtą laiką tik uždavinėjau klausimus, tai gal… mintinė provokacija? Neslėpsiu, buvo neramu, ar nenervinsiu su tokiu "neformatu", bet man atrodo, tikiuosi, kad suveikė taip, kaip galėjo geriausiai.
Siūlau knygą "Who deserves your love", galvoju, kaip susijęs nuobodulys ir valgymas, dalijuosi tyrimais apie tai, kokias emocijas valgymas iš tiesų slopina, ar nuododžiaujnatys žmonės suvalgo daugiau, kaip su nuoboduliu dorojasi valgantys vaikai ir ar gali padėti įdomus maistas.
Važiuojam per skaisčiai geltonus laukus. Mažai kas geriau įkūnija pavasario šėlsmą, kai tiek daug žydėjimo vienoje vietoje - sako pusė mano galvos. Kita pusė dūsauja dėl didelių plotų monokultūrų ir ilgisi vabalų, drugelių, paukščių, sraigių, sliekų ir visos kitos gyvybės. Panašiai liūdnai atrodo atogrąžos sudarytos tik iš tiesių eilių palmių.
Pasakoju pie žarnyno ir smegenų ašį, dalijuosi tyrimais apie kvapiąją gardeniją, norą "kažko sūraus", kur yra skonio receptorių ir ar tikrai mankštinantis dega kalorijos.
Šią savaitę mane padirgino man nauja mintis - ar būtinai reikia mėgti visus žmones? Nes automatinis mandagumas, paviršutinis humanizmas ir dar kažkokios kitos struktūros iš karto suskato linksėti ir tvirtinti, kad būtinai. Bet pakraštyje kritiškai sublizgėjo ir raginių akinių kraštelis - ar tikrai? Ką reiškia "mėgti"? Pripažinti, kad patinka, vadinasi pritariu, neprieštarauju, atitinka mano vertybes, nuostatas, man kuria džiaugsmo (o turbūt labiau atsipalaidavimo, nes saugumo) jausmą, galbūt mane nustebina - bet maloniai, saugiai, manimi rūpinasi ir man nėra grėsmė. Kažkaip taip?
Rekomenduoju Alex Hutchinson knygą "The explorer's gene", svarstau apie planavimo varbą ir reikšmę valgymui, dalijuosi tyrimais apie tai, ar geriau valgyti ryte, ar vakare, ar svarbu pasirinktas mitybos planas, ar paaugliai jau gali naudotis planavimo privalumais, ir ar planavimas turi tamsiųjų pusių.
Šiandien kastuvas yra mano burtų lazdelė ir mano katana. Tikslas yra, aišku, gera savijauta, bet šalutinis rezultatas yra ir naujos lysvės visų vaivorykštės spalvų pupelėms, kukurūzams ir moliūgams (negaliu nepabandyti trijų seserų!), o dar kažkur reikės įkurdinti visas kitas fėjas. Apžiūrinėju sliekus ir sraiges, urvelius ir kurmiarausius, vertinu žemės juodumą ir pumpurų dydį. Visos mano Lego detalės yra savo vietose. Mano mintys teka lygiai ir kryptingai.
Rekomenduoju George Orwell knygą "Gyvulių ūkis", svarstau vieną iš kliūčių valgyti sveikai - norą valgyti skaniai ir iš maisto gauti malonumą; dalijuosi tyrimais apie valgymo malonumo mechanizmus: apie neurotensiną, apie tai, kaip sąveikauja noras valgyti iš alkio ir siekiant malonumo, ir kaip jie yra vis tik skirtingi ir galiausiai apie tai, kaip būtent persivalgymas, o ne kalorijų perteklius įjungia riebalų kaupimą pilvo srityje.
Negaliu pasilenkti pirmyn. Negaliu pasilenkti atgal. Mano dopamino sistema man pakišo kiaulę. Kelis kartus tikrai sakiau, gal net garsiai - viskas, jau pavargau, po žiemos daugiau negaliu, reikia dėti žirkles ir pirštines. Bet vietoj to, nieko nepadėjau - sutvarkiau viską, ką žadėjau atidėti rytojui, ir dabar mano nugara nebeveikia.
Rekomenduoju Gretchen Rubin knygą "Secrets of adulthood", samprotauju apie tai, kas vadinama "hanger", dalijuosi tyrimais apie tai, kokius jausmus sukelia pyktis, kaip alkis veikia elgesį, ar pyktis vienintelė emocija kuri siejama su alkiu, kaip alkis veikia emocijų ir elgesio reguliavimą ir kaip smegenys gali supainioti troškimą valgyti su troškimu bendrauti.
Žiūrėjau į tą darbą iš anksto vartydama akis ir iš anksto galvodama koks jis bus sunkus. Pasidalinau dalimis. Kadangi šiandien planas buvo to imtis, tai iš pat ryto bekylantį nerimą iš karto nusiunčiau pirštinių ir į darbą. Pirma dalis pasirodė netikėtai greita ir lengva. Na na, pagalvojau - bet jau po to tai bus žiauriai sunku. Na bet ką darysi, ta diena - tai ta diena. Bet nebuvo sunki ir antra dalis, ir net greitesnė, nei tikėjausi. Ne tai, kad nežinočiau ką daryti ar nemokėčiau planuoti. Kas čia dabar darosi, galvoju, šluodama likučius jau viską baigusi. Kas čia ką tik buvo?...
Pasakoju apie pagrindines leptino funkcijas, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip su leptinu bendradarbiauja TET2, GLP-1, kas yra hipoleptinemija, ir kodėl norint deginti riebalus, valgyti būtina - o taip pat, ką dar reikia daryti.
Savaitės pabaiga, pradedu atidėti nebaigtus ir uždarinėti baigtus darbus. Valausi alyvuotas rankas, veidrodyje apžiūrinėju suodiną veidą, klijuoju naujus pleistrus ant nutrintų pirštų, kabinu savo jau visų spalvų kombinezoną ant kabliuko ir užrakinu didžiuliu raktu vartus. Įsivaizduojamai. Nes tikrai dažnai atrodo, jog dirbu mechaniniame servise. Ne dėl to, kad mano patinka benzino kvapas. Dėl to, kad žmonės ateina remontuoti kitų.
Rekomenduoju Olgos Khazan knygą “Me, but better”, pasakoju apie tai, kaip badavimas gali tapti varžybomis, dalijuosi tyrimais apie Anoreksija sergančiųjų smegenų aktyvumo ypatumus, kitokį ateities ir dabarties vertinimą, gal netikėtą išmokto darbštumo vaidmenį anoreksijoje, ir ieškau atsakymo ar anoreksijos grupei labiau būdinga nenuleisti rankų.
Ką darysi, vėl laikas rašyti apie nerimą. Didelį, slogų, tirštą, lendantį už apykaklės ir graužiantį akis. Esame įpratę nemėgti nerimo, nors to jis nė kiek nenusipelnė. Jis piktas tik tada, kai mes jo neklausome. Nieko, visiškai nieko nevyksta be reikalo mūsų per tūkstančius metų optimizuotoje galvoje. Nerimas verčia veikti, ieškoti, sužinoti - o pakeliui dar ir pripažinti, kad kažko nežinome, ir galiausiai pasimatuoti mintį "o kas, jeigu tai, ko nežinau, man įkąs?".
Rekomenduoju Abigail Shier knygą “Bloga terapija. Kodėl vaikai nesuauga”, pasakoju apie psitikėjimą savimi (arba "self-efficacy") valgymo klausimuose, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip pasitikėjimas avimi kitose srityse persikelia į valgymo sritį, kiek čia gali padėti informacija ant maisto pakuočių ar tiesiog papildoma informacija, ar svarbu, kokie konkrečiai žodžiai yra naudojami ir iškėlusi pirštą tvirtinu, kad svabiau ne žinoti, o veikti.
Nesakau, kad kartais mano mintys skamba lyg būtų tariamos kitų žmonių balsais, nors tikrai taip atrodo. Paskutinėmis dienom mintis daigsto žodis "bendrystė". Kaip gebėjimas būti kartu, sutarti, susijungti. Suprantu, kad būnant kartu, kažkurios dalies savęs tenka atsisakyti, nes bendrystės receptoriams reikia vietos. Bet apie kitą dalį - man atrodo - mes galvojam per retai. Užtat kiek tame santykyje, tame ryšyje mes sukuriam! Tokių dalykų, kokių patys sau niekada ir nesukurtume, Yra dalykai, kurie būdingi tik santykiui, tik erdvei tarp žmonių. Taip, kaip niekad negalėsi graužti sau alkūnės - taip niekad negalėsi pažiūrėti į save iš šono taip, kaip atsispindi nuo kito žmogaus.
Rekomenduoju Susan Cain knygą "Tyla", samprotauju apie maisto sprendimų psichologiją, kaip ilgalaikis stresas veikia sprendimų teisingumą, ar reikšmingai padėtume Žemei, pakeitę savo valgymo sprendimus, kaip nusprendžiame, kad kažką galime laikyti maistu ir kai aplinka mus timpteli prie vieno ar kito sprendimo.
Visi dorojamės, kam kaip išeina. Ramu, matyt, tik tiems, kurie nieko nematė, arba tiems, kurie nieko nesuprato. O šiaip sumaišties, nerimo, sunkumo, nevilties - nors kirvį kabink, nors šaukštais semk, nors vežimais vežk. Man sunku suprasti, kaip tiek galima pakelti, bet akivaizdu, kad galima. Gal, kai jau pamatei tai, kas iš tiesų baisu - tuštumas, griuvėsius, mirtis ir žaizdas - tai kitkas nebėra ir nebegali būti nei sunku, nei baisu? Man taip pat neaišku, kaip nėra akivaizdu, jog kai ateini ne vienas - tai bijai ateiti vienas? Kai tildai - tai negali pakelti išgirsti tai, kas bus pasakyta? Kai badai pirštais - tai mintyse kauniesi su tuo, kuris atrodo stipresnis, bet išoriškai visi tai ir mato, kad nesijauti stiprus?
Saprotauju apie tai, kas yra bulimija, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip skiriasi smegenų aktyvumas bulimijos atveju, kaip skiriasi įpročių mechanizmas, ir ar lankstūs bulimija sergančiųjų įpročiai, taip pat kokį vaidmenį mGlu5 receptorius vaidina priklausomybėse ir bulimijoje.
Vakar važiavau pro parduotuvę o šalia jos lauke buvo surikiuotos net trys palapinės, kuriose buvo pardavinėjamos širdys, gėlės, balionai ir dar kažkas. Nes tam vakar buvo proga. Grįžau namo nešina tik savo nuosava širdim, nes taip mums geriausia jau ne pirmus metus. Galvoje ratą suko kita mintis - niekada taip gerai negyvenome. Kodėl ją, atrodo, tenka kartoti ir kartoti? Nes, atrodo, kad neturime būdo, neturime "elgesio schemos" tai priimti. Mūsų smegenys, atrodo, neturi gero gyvenimo receptoriaus. Net rašant tai nežinia kieno įkyrus balsas nutęsia - "nu kas čia gaaali būti geeero…".
Rekomenduoju Mindy Pelz knygą “Protarpinio badavimo vadovas moterims”, svarstau kaip mes apibrėžiame sveiką mitybą, dalijuosi tyrimais apie tai, kodėl žmonės sako jiems sunku laikytis Viduržemio jūros dietos, ar galime tvirtai tikėti gydytojų rekomendacijomis, taip pat ar teisingai suprantame angliavandenių ir riebalų vaidmenis sveikoje mityboje.
Na štai, dabar jau ramiau. O vakar, matyt, atverkiau už kelis paskutinius mėnesius. Visai netikėtai. Įsitaisėm koncerte, ir atsivėrė ašarų vartai. Ar galiu pasakyti, kas konkrečiai ten buvo taip graudu? Gal, šiek tiek. Jausmas toks, kad tai kažkoks kanopos kraštelis to, kas buvo priežastis, ir nieko nei išsamiai, nei konkrečiai, nei aiškiai paaiškinti negaliu, ir neaišku, ar ten norvegiškas briedis, ar snieginė ožka, ar koks smulkus javinis elniukas.
Rekomenduoju knygą "Beyond Anxiety: Curiosity, Creativity, and Finding Your Life's Purpose", apžiūrinėju, kokius klausimus sprendžia maisto kultūros tyrimų sritis, atidžiau nagrinėju, kas tiriama skaitmeninėje maisto srityje, dalijuosi tyrimais apie "maistautojų" psichologinę gerovę, kaip sutrikęs valgymas veikia paauglių smegenų raidą, ir kas nutinka, jei valgome ne šviesiu paros metu.
Iš ryto buvo darbas, po to galva buvo tuščia, todėl nutariau nuvažiuoti iki miško ir patikrinti po pasivaikščiojimo, kas sukasi mano galvoje. Truputėlį prašoviau su laiku, nes tik įpusėjus pažintinį taką, dingo paskutiniai saulės spinduliai ant medžių viršūnių. "O ko jau taip iš karto - prašoviau", klausia vidinis kritikas. Miškas tuščias, tik keli tokie pat kaip aš. Dar keturi maudosi Neryje (!!!), spiegia kaip reikalas, bet akivaizdu, kad jiems labai gera.
Rekomenduoju knygą "The ultimate guide to dark psychology", svarstau apie tai, kokia yra atstumo iki maisto psichologija, kaip atstumą iki maisto pakeitė pandemija, kas nutiko su fiziniais ir finansiniais maisto pasiekiamumo aspektais, kiek ir kodėl turime maisto atsargų namuose, ir ar maisto atsargų turėjimas ali gerinti psichologinę būseną.
Tylūs rytai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kurios žadina mano vidinį Pelėdyną ir kviečia keltis. Galėčiau miegoti, bet negaliu. Vaikštau tiesindama įvairius gyvenimo susiraukšlėjimus - išsiplaunu plaukus, sutvarkau vakar paliktus indus, ištraukiu gydomajam persodinimui sansevjerą, palaistau ananasus. Katinams įpilu švaraus vandens, susitvarkau savo skaičius ir dokumentus. Kolonėlės groja "džiazo pusryčius Niujorke", ekranas rodo garuojančius blynus prie lango, už kurio sninga. Pasisiūlo mintis, kad taip yra labai gerai, sutinku. Už jos iškarto klijuojasi kita mintis - galėčiau taip visą laiką.
Rekomenduoju Mel Robbins knygą "The Let Them Theory", apžvelgiu valgymo ir dėmesio ryšį, dalijuosi tyrimais apie dėmesingo valgymo tyrimų sunkumus, apie dėmesio maisto sensorinėms savybėms poveikį, dėmesio ypatumus nervinės ortoreksijos atveju, ir kaip atmintį ir valgymą valdo hipokampas.
Matuoti maistą kalorijomis - taip pat, kaip matuoti darbo kiekį užduočių skaičiumi. Taip pat, kaip automobilio gerumą matuoti jo nuvažiuojamu atstumu. Taip pat, kaip gyvenimo prasmę matuoti sukauptais pinigais. Taip pat, kaip grožį matuoti centimetrais. Taip pat, kaip protą matuoti žinomais terminais. Taip pat, kaip gerumą matuoti pritarimų skaičiumi. Taip pat, kaip nuovargį matuoti kilometrais.
Rekomenduoju Terrence Real knygą "Nenoriu apie tai kalbėti", detaliau pasakoju apie alkio hormoną greliną, ir kuo daugiau paskaoju - tuo labiau atrodo, kad jis tikrai ne vien alkio hormonas; dalijuosi tyrimais apie greliną kaip streso indikatorių, insulin išsiskyrimą skatinančią medžiagą, apie grelino ryšį su depresija, pykčiu, ryžtu ir nerimu.
Žinot, kaip rodoma gravitacijos diagramoje, kur masyvus kūnas ištempia žemyn erdvėlaikį, kaip ilgą gilų piltuvėlį, ir visi dalykai lyg krenta į jį? Šiandien aš knygoje aptikau tokią citatą, kuri tempia ir tempia mano dėmesį pas save, ir negaliu apie ją negalvoti. Štai ką yra pasakęs Erichas Frommas: "Modern man thinks he loses something—time—when he does not do things quickly. Yet he does not know what to do with the time he gains—except kill it" ("Šiuolaikinis žmogus mano, kad praranda kažką - laiką - jei jis nenuveikia kažko greitai. Bet gavęs laiko jis nežino, ką su juo veikti, tik "prastumti" jį").
Rekomenduoju net dešimt įtakingiausių psichoterapijos knygų (tyrimo rezultatai, ne mano nuomonė :)), samprotauju apie riebalų naudą ir reikalingumą kūnui ir psichikai, dalijuosi tyrimais apie tai, ar gyvenimo pokyčiai pandemijos metu padidino, ar sumažino riebalų vartojimą, ar omega-3 mažina stresą, depresiją, anoreksijos simptomus, o gal net padeda sergant bipoliniu sutrikimu, ir kas bus jei be riebalų maiste - pritrūks riebaluose tirpstančių vitaminų.
Jaučiuosi, lyg į naujus metus būčiau prasmukusi kontrabanda. Taip, kad net pati nepastebėčiau. Tyliai, atsargiai, suskleidusi visus ambicijų skėčius ir suvyniojusi įžadų girliandas. Nesitvarkiau, nebaigiau, neuždarinėjau, neplanavau. Nesiruošiau, nepuošiau - na, gerai, gal truputį to buvo. Kepiau pyragą ir brandinau. Kepiau meduolius. Bet buvo ir jausmas, kad tai ne kažkokiam reikšmingam švenčių taškui netolimoje ateityje, bet šiandienai. Na, gal rytojui, kai pakavau sausainius dukrai į mokyklą. Kažkiek ilgiau paglosčiau devyniaragio kailį. Buvau, važiavau, linkėjau. Bet praėjo meduolių diena, praėjo silkių diena, praėjo keptų ančių diena, praėjo mandarinų ir putojančių gėrimų diena, praėjo ir paskutiniai nelaukti fejerverkai… ir nieko nenutiko.
Rekomenduoju filmą "Už gretimų durų", svarstau apie realų glitimo netoleravimą, ir prevencinių priemonių efektyvumą, dalijuosi plataus tyrimo apie celiakiją (glitimo netoleravimo būsenos) poveikį gyvenimo kokybei, smegenims ir psichiatriniams sutrikimams bei psichologiniams sunkumams.
Šiandien jausmas toks, lyg sėdėčiau ant stogo. Visas šurmulys plaukia šonu, toliau, žemiau, neužkabindamas manęs. Matau jį, girdžiu jį, bet jis manęs neužkabina, tik lėtai plaukia pro šalį, neužkabindamas stereotipais, taisyklėmis ar lūkesčiais. Per trumpi čiuptuvai, per gera vieta. Jau kelintą kartą pasitikrinu, kuri šiandien diena -kalendorius, matyt, nusklendė kartu su srautu. Norisi apžvelgti metus, klausia vienas įprotis? Žiūriu į jį, šypsausi... Ne. Kažkaip ne. Taip, jie buvo fantastiški, beprotiški, tankūs, buvo laimės, buvo nervų - paslaugiai siūlo įprotis. Tuo pačiu jaučiu, kad visa tai slysta iš rankų, kaip guvus ungurys ir nuvingiuoja žemyn, mostelėjęs man kartą žvilgančia uodega.
Rekomenduoju Bruce Hood knygą "Septynios laimės pamokos", samprotauju apie spalvos poveikį valgymo psichologijai, dalijuosi tyrimais paie tai, iš kokios spalvos indų skanesnė mėsa ir daržovės, kokie žmonės yra labiau linkę rinktis baltos spalvos maistą, ir kaip kavos skonį keičia kavos spalvos keitimas.
"Leliumoj…", gieda mano garsiakalbis tik tą vieną dainą, kol siunčiu sveikinimus visiems, su kuo šiemet turėjom reikalų darbe. Paskutinė metų darbo diena būna visada kažkokia kitokia. Nepamainoma šios akimirkos vizualizacija yra iš "Matricos", kai akimirkai išnyri virš debesų ir pamatai niekada nematytą saulę. Sąrašai niekur nedingo, bet dabar jie man moja kažkaip iš tolo, o gal ir nebe tokie stori, kaip buvo dar vakar. Aš žinua, kad jie manęs lauks kitapus, bet dabar aš išnirusi ir žiūriu į saulę. Dainos žodžiai manęs niekada neįtikino, man atrodo, kad jie tyčia yra apie kažką labai kasdieniško, lyg sienelės, saugančios tikrąjį turinį, metų pabaigos ir saulėgrįžos tykumą. "Kilpinėlis" man visada skamba kaip mezginys, nes virbalų iš žmogaus neišmesi.
Rekomenduoju Susan Jeffers knygą "Bijok, bet vistiek daryk" ir Sam Akbar knygą "Stressilient", svarstau apie kalorijų trūkumo ir kalorijų pertekliaus poveikius sveikatai ir psichikai, dlaijuosi tyrimais apie tai, kaip stiprinamas alkio signalas, kaip persivalgymas blogina emocijų kontrolę ir gebėjimą susikaupti, kad žmonės su viršsvoriu pasižymi ir aleksitimija, o maisto trūkumas - didina polinkį rizikuoti, taip pat kad vertingas maistas stiprina norą draugauti ir mažina vienišumo jausmą, ir kad noras persivalgyti galui būti tik nesėkmingai susiformavusi sveikų įpročių grandinė.
Kodėl visiems sekasi? Kodėl visi kiti laimingi? Kodėl kitiems pavyksta? Kodėl kiti jau turi ir jau pasiekė? Kodėl kiti taip lengvai sulieknėja, išmoksta, pasikeičia, atsikrato, transcenduoja?... Dar čia nebuvote? O, tada sveiki atvykę į vieną populiariausių liūnų, kuriame dirbu reindžeriu. Galiu sakyti "pelkininku"? Vyr. Pelkių Vanda, kuri ir pati kartais įsmunka iki ausų? Šie klausimai neįtikėtinai gajūs. Vis laukiu, kada jie nusmuks kartu su senesniais sociokultūrinės odos sluoksniais, bet jie ateina vėl ir vėl, su kiekviena šiaip jau kitokia karta. Gal dabar jau dėl kitokių priežasčių, bet nė kiek ne mažiau spalvoti. Ir su tokiu pat įniršiu smaugiantys. Lyg būtų kažkoks visuotinis teisėjas, kuris skirsto apdovanojimus ir bausmes - vieniems leidžia kažką daryti lengvai, lyg mažuoju piršteliu mostelint - kitiems paskiria tyčia patį sudėtingiausią kelią.
Rekomenduoju Devon Price knygą "Autizmas be kaukių", svarstau kokį poveikį turi valgymas prie ekrano, dalijuosi tyrimais apie tai, ar svarbu, ką valgant per ekraną žiūrim, kaip ekranas valgant veikia svorį, santykius, ir ką daryti, kad valgant ekranų būtų mažiau.
Skaitmeninio pasaulio dvasios šiandien man atsiuntė tekstą, kuris man atidaro pirmas devyniaragio elnio laukimo duris. Man tokiu metu labai norisi tylos ir prietemos, lyg būčiau barsukas. Man norisi būti kuo tyliau, kad galiausiai pastebėčiau tą virsmą, kai diena nebe trumpėja, o ilgėja. Žinau, kad dar per anksti, bet man atrodo, kad labai tykiai laukia ir jau visai sumigusios gėlės ("reiks paguldyti ant žemės, tegul bus maisto bakterijoms…"). Nežinau, kas bus, kai pastebėsiu - gal smalsu.
Vakar sąmoningai pasidaviau. Be dramos, be nevilties, be graužaties. Tiesiog baigėsi ir laikas, ir jėgos. Nieko nenutiko. Pavalgiau, pažiūrėjau filmą ir nuėjau miegoti. Pagalvojau, kad taip gal galėjo baigtis tiek daug mano maratonų. Kurių autorė taip dažnai buvau aš pati. Ne, nesiruošiu savęs labai už tai graužti - juolab, kad "praeitis nesioptimizuoja". Man taip sekasi, man taip patinka - bus ir toliau maratonų. Taip, žinau, kad pavargstu - bet žinau ir kaip ilsėtis.
Rekomenduoju serialą "In Treatment", knygą "Nesmurtinis bendravimas", nagrinėju, kaip organizmą ir nuotaikas veikia riebus ir saldus maistas - kai jį valgo mamos, kaip tai veikia vaikus, kaip riebalai veikia atmintį, ar cukrus tikrai gali pagerinti nuotaiką, kur gauti sveikų riebalų, kaip veikia nuotaikos ir maisto abipusis ryšys ir kaip tiksliai cukrus sukelia blogą nuotaiką.
Paskutiniai pragiedruliai dingsta už nugaros, ir įvažiuojame į Didžiąją Dulksną. Jausmas, lyg važiuotume per pūkus, arba per debesį, arba per kambarį, prikabintą pilko tiulio sijonų. Visi linksim, kad metas tinkamas kakavai, bulkutėms (ne bandelėms) ir ilgiems filmams, bet mes kažkodėl važiuojame konkrečiai nuo jų tolyn.
Rekomenduoju knygą "Nerimo karta", toliau tyrinėju valgymo greitį ir kąsnių dydį - kaip juos veikia kognityviniai veiksniai, aplinka ir kiti žmonės, maisto paruošimo būdai, valgymo vieta, įrankiai ar muzika.
Kiek, manot, laiko reikėtų, kad rasti sekantį įrašą apie autentiškumą, savęs paieškas, buvimą su savimi (tame tarpe ir buvimą taikoje su savimi), saviraišką ar savęs pažinimą? Aš balsuočiau už sekundes. Aktualu, turbūt. Ir tikrai yra daug aspektų, iš kurių pusės vertinant, tai yra esminis pradžios taškas. Bet man šiandien, žiūrint į paskutinius geltonus lapus ir bandant pakelti karštai virusinės intoksikacijos prikimštą galvą, kyla kitokie klausimai. Ką mes darom su atsakymu, jei jį randam? Ką tikimės rasti? Kaip atpažinsime, kad radome, susipažinome, būname su savimi? Kas yra tai, ko ieškome? Kaip atrodo taika su savimi? Ar mokome to savo vaikus? Ar čia panašu į bandymą pažiūrėti sau į smakrą ar palaižyti alkūnę?
Rekomenduoju Thich Nhat Hanh knygą "No Mud, No Lotus", svarstau apie valgymo greitį ir kąsnių dydį, dalijuosi ištraukomis iš vieno didžiulio metatyrimo apie tai, kaip valgymą veikia individualūs veiksniai, valgymo įpročiai, demografija ir fiziologija.
Baimė bijoti, sako man mano klausoma knyga. Žinau, atpažįstu, tai kažkas, ko mes mokomės, ką galime atpažinti, į ką galime nusitaikyti. Baimė bijoti atsiranda, kai kokia nors kita baimė lieka neatsakyta, atmintyje užsirašome, kad "buvo siaubinga", ir visais įmanomais būdais tokių situacijų reikia vengti. Patirtys grupuojasi, klijuojasi, galiausiai atmintyje susipindamos į vieną kamuolį - "bijoti buvo siaubinga". Reiškinys kaip reiškinys. Su logiška dalimi, ir visiškai šiems laikams netinkamai adaptuota dalimi.
Rekomenduoju Anders Hansen knygą "ADHD. Diagnozė ar supergalia", svarstau ar gali būti toks reiškinys, kaip neigiamos kalorijos, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip kalorijų vertinimą veikia suvokimo ypatumai, kada sotumo jausmas tampa svarbesniu už skonį, kokie yra kalorijų vertinimo privalumai ir trūkumai, ir ar valgymo prisiminimai yra kitokie, nei kito elgesio formų prisiminimai.
Svarstau apie tai, ar suvokiami vegetariškos mitybos trūkumai yra tikri, ar įsivaizduojami, dalijuosi tyrimais apie mėsos ir pieno paradoksus, veganų ir vegetarų psichologinius skirtumus (tame tarpe kylančius dėl vegetarystės pasirinkimo priežasčių), ir dėl to atsirandančių neigiamų ir teigiamų pasekmių.
Atsikratyti liūdesio. Sutramdyti pyktį. Pažaboti nerimą. Tai yra įprastiniai prašymai, pradedant konsultacijas. Mes norime kontroliuoti savo emocijas. Mes norime jų atsikratyti. Mes norime būti stipresniais už jas. Gerai, angliškai lyg ir esame nuosaikesni - norime emocijas reguliuoti. Esu tikra, kad dažniausiai nesusilaikau, ir atsidūstu. Gal metaforiškai, o gal ir iš tiesų. Pradėsiu nuo pabaigos… Viskas, ko mums reikia - tai emocijas pakelti. Tai sunku, ypač, jei prie to nesame įpratę. Taip, galime rinktis to nedaryti, nes tai sunku. Bet tai yra gerokai panašiau į savanorišką lobotomiją, negu į pagalbą.
Dalijuosi apmąstymais apie tai, kas slypi už laimės chemijos žinių, tyrimais apie serotonino ir pMS simptomų ryšį, apie tai, kokia vis tik sudėtinga yra cheminė laimės mišrainė (ypač skiriu tiems "patarėjams", kurie sako "tai nereikia tiek ėsti"), apie triptofano poveikį vykdomosioms funkcijoms ir sąrašu kitų hormonų ir neurotransmiterių, kurie gali aktyviai prisidėti prie laimės jausmo.
Vienas iš mano senesnių rašinių, bet šiandien man atrodo - labai tinkamas besidomintiems psichologija.-----------------------------------------------------------Aš galvojau tu suprasi.Aš galvojau tu suprasi - tyliai sakiau tau laikydama ašaromis nuplautą savo veidą keturmečio delnuose, kol tu mane barei už ilgą ir spalvotą meilės laišką, nupieštą tau ir tik tau ant svetainės sienos, kur tu jį matysi kasdien ir džiaugsies manimi.Aš galvojau tu suprasi - sakiau tau mintyse, spausdama prie krūtinės mažą purviną katinėlį, patį brangiausią pasaulyje, rastą kieme ir parsineštą namo, beveik negirdėdama tavo barimo ir priekaištų.Aš galvojau tu suprasi - galvojau skambindamas tau paryčiais iš pajūrio, kur nurūkom su keliais nutrūktgalviais draugais pažiūrėti saulėtekio, nuleidęs telefono ragelį su be pertraukos besiliejančiu pykčiu ir beviltišku nepasitikėjimu.
Rekomenduoju encikopediją apie psichologiją, svarstau apie tai, ką žinome apie vitaminus ir poveikį jiems maisto gamybos metu, dalijuosi tyrimais apie vitamino E kaitinimą, neapdorotų daržovių privalumus ir ar jų yra, menamą maisto "nuvertėjimą", jei jame yra nepageidaujamų maisto medžiagų, ir siūlau per daug dėl vitaminų žūties nesijaudinti.
Ieškau žvilgesio tarp žolės ir nukritusių lapų. Ieškau išsilukštenusių kaštonų. Šiandien ta diena, kai jau šalta, bet vėl šviečia saulė, ir viskas kvepia. Šiandien ta diena, kai kaštonai ypač lygūs ir ypač gerai slysta tarp pirštų. Po kelių dienų viskas jau bus nebe taip, ir nors niekas tokios dienos nešvenčia, man tai tokios pat šventės, kaip Kalėdos. Diena, kurią kartais pavyksta pagauti už uodegos - taip, kaip dieną, kai pradeda skleistis pumpurai. Kubinis centimetras sėkmės.
Rekomenduoju filmą "Inside Out 2", pradedu krapštyti klausimą, ar egzistuoja priklausomybė nuo cukraus, dalijuosi tyrimais apie atsparumą insulinui, miego trūkumą ir jų ryšį su cukrumi, pasakoju apie kitą priklausomybę, kuri gali apsimesti priklausomybe nuo cukraus ir siūlau darbo lapą savo valgymo (ir cukraus vartojimo) stebėjimui.
Patarėjai. Tema, grįžusi ratu, bet staiga sutankėjusi mano pačios prisiminimuose ir šiuo metu vykstančiuose pokalbiuose. Prieš save išsidėlioju priežastinę grandinę. Visi mes kažko nežinome - visi mes buvome taške, kai nežinojome nieko iš viso. Žinoma, kad žinių reikia pasidairyti į kitus - ne tik žmonių pavidalu, bet ir kitų žinių pėdsakų, raštų, schemų, ar dar kažko. Pasaulyje, kuriame nėra klaidų, tai būtų tobula ir baigta schema. Bet kiti žmonės klysta - ir mokydami to, kas ne iki galo patikrinta (nes mokam kalbėti užtikrintu ir įtikinamu būdų), ir užrašydami (nes kartais labiau reikia rašyti, negu rašyti teisingai).
Rekomenduoju knygą "Svetimi sau", svarstau apie maisto simbolius, ekologiško maisto naudojimą prestižui stiprinti, maisto ritualus, kiek netikėtus garsinius maisto simbolius, ir siūlau praktinį užsiėmimą apie maisto simbolius.
Mano gyvenimas dažniausiai atrodo kaip juosta, su sutankėjimais, išplonėjimais, kintančiom spalvom, tykiai tekanti į nežinomą (nors šiek tiek matomą) ateitį. Tokių būna siūlų, kaip tik šią vasarą tokius pirkau - kartais šviesus, minkštas ir pūkuotas medvilninis, kartais tamsus, slidus ir blizgus šilkinis. Pokytis kas kartą vis užgniaužia kvapą, ir nesvarbu, kelintą kartą tai įvyksta - kažkiek laiko būnu pasimetus. Imtis dirbti daugiau visada lengviau, bet nustoti dirbti mane dažniausiai palieka su jausmu, kad nebesuprantu, ką dabar daryti su tuo visu laiku.
Rekomenduoju Daan Heerma van Voss knygą „Nerimastingas žmogus. Ramybės paieškos nervingame pasaulyje“, svarstau apie maistui išrankius vaikus, dalijuosi tyrimais apie tai, ką išrankūs vaikai reiškia tėvams, kaip tampama išrankiu, ar išrankumas įgimtas, ar įgijamas, ir tuo savaitę baigiu :)
Sėdžiu prie langelio nuo penkių ryto. Kai parašiau, suima juokas, nes langelis yra ir iš baisiai graudžios dainos, kurią mokiausi groti pianinu, ir iš administracinių instrukcijų apie "vieną langelį", nors iš tiesų tai sėdžiu prie ekrano. Mano darbas mane kartais pašaukia dirbti keistomis valandomis, ir šiandien buvo toks rytas. Lauke buvo neregėtai tyku, katinas tikrai nuoširdžiai bandė man padėti, bet miegojo sėdėdamas, kol galiausiai pasidavė, ir nuėjo atsigulti kur minkščiau. Mano vidinei pelėdai geriau įsivaizduoti, kad dar nemiegu, todėl daug nesigilinu į skirtumus tarp "jau" ir "dar".
Rekomenduoju Joseph Campbell knygą "Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys", svarstau apie tai, kad esame tai, ką valgome, dalijuosi tyrimais apie maisto landšaftą, genotipų ir maisto kultūros ryšius, maistą, kaip solidarumo reiškinį, ir siūlau praktiškai atrasti mus veikiančias kultūrines maisto normas.
Voverės ratas nepastebimai nuriedėjo į šoną ir nutolo. Gal padėjo kelionės, gal padėjo nuovargis, gal tai buvo mandražas prieš gimtadienį, kurio iki galo nesupratau. Dabar kuo ramiausiai guliu sūpynėje, žiūriu, kaip saulėgrąžos matuojasi su tvora, klausausi drebulių šlamėjimo, girdžiu, kiek jau pastebimai mažiau yra paukščių, bet dar sočiai žiogų ir varlių. Ir jokio nerimo. Toks jausmas, lyg braukiant delnu per šilkinę pagalvę. Arba per ką tik išlygintą paklodę. Arba per katino pilvą. Kai kutena visą nugarą iš malonumo. Ne, mano darbų sąrašas netuščias, bet manęs niekas iš vidaus nespaudžia.
Rekomenduoju penkias savo dažniausiai rekomenduojamas knygas, dalijuosi samprotavimais apie sabotuojančias mintis, tyrimu apie negatyvios skubos poveikį valgymo sutrikimams, ir neįprastu, bet nuoširdžiu savo kasmetiniu gimtadienio dienoraščio įrašu.
Saulės atokaitoje per karšta, koks ankstyvas rytas bebūtų, todėl sėlinu už kampo, ant dar rasotos sūpynės. Žadu sau, kad treniruosiu nieko neveikimą. Derybos baigiasi "ramiu veikimu". Už medžių kosti stirna ("į sveikatą"), o kitapus kelio burzgia ekskavatorius. Nebūtinai jis man patinka, bet jis man jau kvepia šviesolaidiniu internetu. Šis procesas apie patinka-nepatinka-būnavisaip dar mano galvoje nebaigtas, bet džiaugiuosi, kad tai kitai pusei nebereikia labai sąmoningų pastangų, šita mintis išlindo man pati. Šaunuolė.
Rekomenduoju Laimos Baršauskienės knygą "Mirtis. Ir mažiau svarbūs dalykai", dalijuosi tuo, ką žinau apie mikrobangas, tyrimais apie vaikų dalyvavimą maisto gamyboje ir tėvų pasitikėjimą savimi maisto gamyboje, maisto gaminimą namuose palaikančius ir stabdančius veiksnius, maisto gaminimą kaip meilės formą, ir siūlau eksperimentą ruošiantis daugiau gaminti namuose.
Paskutinėmis dienomis rimtai noriu voverės rato. To, kuriame galima bėgti ir bėgti. Nežinau, ką suvalgiau ar ką padariau, bet negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Žinoma, tai turi savo privalumų – nuveikiau labai daug, kartais net prieinu tašką, kai tenka sakyti – viskas, daugiau nieko sąraše nebėra. Jausmas lyg ir neblogas, dopamino upė plati. Bet kartu ji kelia ir nedidelį nerimą, nes matyt būtent taip atrodo, kai negali nustoti kažko daryti, ir daryti tiesiog reikia. Taip, už viską sumoku ir nuovargiu, ir sapnuoju kartais buvusius arba būsimus darbus.
Rekomenduoju Megan Devine knygą "It's OK that you're not OK", dalijuosi faktais paie pašildytą maistą, dalijuosi tyrimais apie maisto ruošimo poveikį valgymui, apie profesionalių virėjų pasibjaurėjimo jausmą, turimų priemonių maisto ruošimiui poveikį maisto gaminimui, ir siūlau planą, kuris galbūt padės pradėti gaminti maistą, jei to nedarėte.
Ką aš šiandien veikiau? Nieko. Viską. Sunku pasakyti. Veikiau daug, jeigu jau imčiau vardinti. Bet įvardinti sunku, nes viskas buvo be plano, panašiau į ėjimą laikantis raudono siūlo, ištempto per dienos labirintą. Gal repetavau tą gimtadienį, kai veikiu tai, kas tuo metu šauna į galvą (kitais gimtadieniais planuoju prieš kelias savaites, ir taip pat būna gerai…). Ploviau, tvarkiau, buvau turguje, buvau plovykloje, kažką pirkau parduotuvėje (su jausmu, kad gerai nežinau, ko reikia, tai nupirkau "kažko"), karpiau, kasiau, sodinau, pjoviau, pjausčiau, kepiau, vėl viriau ir pilsčiau, skaičiau ir net užmigau beskaitydama, gėriau arbatą su pyragu ir net nuverkiau kampelį žiūrėdama dokumentiką.
Dalijuosi dar vienu Kurzgesagt video, svarstau, kaip vyksta mitybos pokyčiai, dalijuosi tyrimais apie valgymo pokyčius įgyvendinti padedančius veiksnius, pandemijos atneštus mitybos pokyčius, galimybes pakeisti išrankių vaikų mitybą ir siūlau eksperimentą orientuotą į pokyčių įgyvendinimo planą.
Ką daryti, kai nereikia daryti nieko? Labai daug metų tai laikiau tik Pūkuotuko išmintimi. Kažkiek laiko mane tai gąsdino, nes aš buvau tai, ką aš dariau. Nedarysiu nieko - nebus ir manęs. Na, atrodė tai atrodė. Nors ir dabar į klausimą "kas tu?", labai knieti atsakyti kokios nors veiklos pavadinimu. Iš įpročio. Nes tai aišku ne tik man, bet ir kitiems. Buvimas Barbe Devyndarbe pradėjo mane mokyti, kad aš galiu veikti ir tą, ir kitką, ir dar ką nors, bet aš juk nepradingau, aš mokiausi, keičiausi, bet viskas vėrėsi, klijavosi sluoksniais ant kažko, kas buvau aš. Atsirado kažkas, kas galėjo būti be jokios veiklos. Tada atsirado erdvės mokymuisi būti tuštumoje, ramybėje, nebėgti nuo jos, nepanikuoti, neieškoti, kuo būtinai tuoj pat užsiimti.
Niekada neturėjau tokios ilgos pertraukos. Buvo, kai nerašiau visai, arba rašiau nenuosekliai. O dabar visą mėnesį klajojau kažkur visai kitur, jau iš anksto nutarusi, kad visos plunksnos kurį laiką atostogaus irgi. Ir dabar, mielas dienorašti, kiek nedrąsu, kaip po tikro ilgo išsiskyrimo ir lyg nebeaišku, apie ką kalbėtis. Tiesa, kai tai nutinka tarp žmonių, tai visada prisimenu, kad yra žmonių, su kuriais gali susitikti ir po penkių metų, ir pokalbis tęsiasi lyg niekur nieko toliau. Ar taip būna ir su dienoraščiais?
Grįžus po pertraukos, pasakoju apie pokyčius mityboje vaikams augant, siūlau eksperimentą apie tas akimirkas, kai sunku, dalijuosi video rekomendacijomis apie mankštos naudą (ne kalorijų deginimui), svarstau apie aplinkos poveikį mitybai, ar šeimos poveikis veikia ir jau suaugus, kaip valgo kariškių vaikai, kokie netikėti tėvų elgesio aspektai reikšmingi vaikų mitybai, ir siūlau eksperimentą norintiems viską spėti.
Guliu kojas iškėlus į viršų. Kojos dūzgia. Laikrodis rodo beveik 19 tūkstančių žingsnių. Visai nekeista, kad laiką dabar matuojam taip... nors ir laikrodis mums "eina" arba "sustoja". Tai tik kitokie žingsniai. Vienas balsas galvoje sako, kad taip ruošiuosi prieš išvažiuodama, kitas balsas sako, kad taip vengiu galvoti apie kelionę. Užtat viską apkarpiau, apklojau, išravėjau. Galvoju apie savo asmenybės profilį, kur atvirumas nuotykiams pramuša lubas, ir įdėmiai savęs klausiu - na, tai kur tas atvirumas?... Liko ravėti to paskutinio plotelio? Ar vengia susidėti daiktus?
Rekomenduoju David Byrne knygą "Kaip veikia muzika", pasakoju apie ypatingo jautrumo skoniui savybę (ir duodu jam šmaikštašiknį pavadinimą), dalijuosi tyrimais apie baltymų poveikį sotumui ir svoriui, apie maisto kategorizavimą į sveiką ir jo įsivaizduojamą skonį, dalykus, kuriuos svarstom kai sprendžiam, ar valgysim sveikiau, ir siūlau mąstymo-elgesio eksperimentą besinešiojantiems ilgus užduočių sąrašus.
Žiūriu į prognozę. Ji tikina, kad lija. Bet aš stoviu su laistymo žarna rankose, nes lija tik prognozėje, o mano naujiems daigeliams sausoka. Pakabinu vienus darbus į sąrašą, kitus nusikabinu iš jo. Tokį kabantį sąrašą susikonstravau, kai mano dukra buvo dar visai mažytė, ir man atrodė, kad nieko negaliu planuoti, galiu tik plaukti pasroviui kartu su nuolat kintančia kūdikio dienotvarke. Buvo gerokai paprasčiau, negu erzėti, kad kažkas nepasidaro, nesusispėja, nenutinka. Taip pat atrodė, kad šitam sąrašui valdyti reikia dar vienos rankos, kad tai vargina, bet galiausiai tai buvo nuostabus išradimas, kuris atnešė daug ramybės, ir kurį pasilaikiau iki šiol.
Rekomenduoju knygą "Auklėkite vaiką, kurį auginate, o ne tą, kuris buvote. Sugriaukite kartų stereotipus, auginkite laimingus vaikus", pasakoju apie maisto neofobijos reiškinį, dalijuosi tyrimu apie gal netikėtus mankštos privalumus, meta stereotipus, organizmo reakciją į dirbtinius saldiklius ir siūlau mintinį pratimą apie laiko suvokimą.
Podkastas pasakoja apie jungiškąjį šešėlį. Labai seniai nevartyta sąvoka, bet tokia elegantiška. Kaina, kurią mokame už saugumą būnant kartu. Nes kuo daugiau žmonių, tuo labiau reikia prisitaikyti. Kuo arčiau norim būti, tuo daugiau savo spyglių, ragų ir kitų keistų išsikišimų turim priglausti. Mokomės patys ir mokom savo vaikus. Paslepiam šešėlyje tai, kas trukdo būti kartu, kas skiria, kas gali netyčia (ar dar baisiau - tyčia) sužeisti kitą. Arba įžeisti. Arba kažkaip kitaip palikti nepatenkintą.
Rekomenduoju Petter Atia ir Bill Gifford "Pergyventi save. Ilgaamžystės mokslas ir menas", samprotauju apie tai, ar detoksikacijai reikia papildomų priemonių, dalijuosi tyrimais apie intuityvų valgymą, autizmą, netikėtą nutukimo naudą ir siūlau rašymo praktiką apie tas akimirkas, kai nėra ką veikti.
Nuo ryto palapsniui virtau ne tai kad dygliaukiaule - dideliu ugnimi dvėsuojančiu drakonu. Prasidėjo viskas labai tykiai, gėriau savo vandenį ir probiotikus ant šiltų lentų, varlės kurkė, vyturiai čiulbėjo, žolė garino per naktį iškritusį lietų. Tada teko išsirauti iš savo sėdėjimo, nes kažkam trukdė žolė, ir ją teko kirpti. Na, tarkim, gal iš tiesų trukdė. Nukirpau. Todėl nespėjau pavalgyti. Todėl darbą pradėjau nesuvalgiusi špinatų omleto, kurį dar naktį sapnavau. Darbas greitai nesibaigė, nes diskusija "tas - ne tas - ne, tikrai tas" truko virš valandos, sudegino visas mano kantrybės baterijas, ir paliko mane gulėti pasliką beviltiškumo plynėje su ašaromis, bėgančiomis iš išorinių akių kampų tiesiai žemyn (tiesa, tik galvoje. Realiai aš labai profesionaliai per akinius demonstravau poker-žvilgsnį).
Rekomenduoju Robert Sapolsky knygą "Nulemta", pasakoju apie sabotuojančias mintis, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip "influencinti" dirbtinės mėsos produktų pirkėjus, kaip susijusi paauglių depresija ir emocinis valgymas, kaip mitochondrijų nesveikata sukuria atsparumą insulinui (ir ką su tuo daryti), ir svarstau apie tai, kodėl turime vis daugiau priemonių sveikatai stiprinti, bet mums vis mažiau tai sekasi daryti.
Įdomu, kad ir kam mes sugalvojome visokias ribas. Lyg nepakeltume nuolatinės tėkmės ir nuolatinio pokyčio, lyg tokiame judėjime negebėtumėm įvertinti būsenų, pasiekimų, augimo ar dūlėjimo. Mums reikia sustabdyti ir sudalinti dalykus, kad jiems lyg ordiną prisegtumėm pavadinimą ar etiketę. Toks jausmas, kad gyvendami labai pilno metražo juostoje karpome pasaulį nuotraukomis, nes kitaip vis tiek neišeina. Mūsų vardai viskam aplinkui yra statiniai. Tiesa, pasitaiko ir veiksmų, judesio pavadinimo, bet net įvardijimui reikia ne srauto, o stabtelėjimo, ir gaunasi, kad prieš akis tekanti, besimainanti, daugiaspalvė, daugiaformė srovė, o jos pavadinimas - vis tiek į krantus įrėminta upė.
Samprotauju apie tai, kaip susijęs stresas ir mityba, dalijuosi tyrimais apie ryšį tarp vaikų miego trukmės ir mitybos sunkumų, kaip natūralios aplinkos įsivaizdavimas didina sveiko maisto pirkimo galimybes, kaip atrodo intuityvių valgytojų smegenų aktyvumas ir siūlau mintinį eksperimentą tiems, kurie sako "ai, geriau aš pats".
Šiandien jau gerokai šviesiau. Vakar visą laiką užėmė tik skausmas. Išgėriau viską, ką galėjau, likot tik gulėti, žiūrėti į dangų ir laukti. Labai daug klausimų nusilupo ir nuskriejo kažkur pavėjui, gal link debesų, iš kurių taip, man atrodo, ir nepalijo. Sudilo visi “greičiau”, “dar reikia”, taip pat visokie asmeniškumai. Skausmas išstūmė praktiškai viską, o tas, kas būdavo “aš”, susitraukė į mažą vos įžiūrimą kamuoliuką. Cha, koks praktinis budizmas, beasmenis realybės patyrimas… kažkodėl galvoje tai nuskamba ironiškai. Kiek laiko tai truko?... Nežinau, laiko išmatavimas irgi dingo. Sakykim, kad penkioliką debesų. Temstant laiką pradėjau skaičiuoti varlių choralais, o sekdama jų tekstais, įdėmiai stebima abiejų katinų, taip ir užmigau.
Rekomenduoju Richard David Precht knygą "Kas aš esu?", dalijuosi tyrimais apie tai, kokių psichologinių resursų trūkumas trukdo tėvams sveikai maitinti vaikus, apie tai,kaip Tailande apibrėžiama "gera mityba", kaip susijęs intuityvus valgymas ir valgymo sutrikimų simptomai ir siūlau eksperimentą apie "yra kaip yra".
Žiūriu, kaip baltais brūkšniais man mirksi kelio juostos, retkarčiais mirkteldama baterijos indikatoriui, ir ištisai giriu savo mašiną. Jaučiuosi, kaip kokia šinto pasekėja, girdama ir kasydama mašiną, o po to glostydama nešiojamą kompiuterį, ir pirštu švelniai vedžiodama per telefono ekraną, nes jam taip _maloniau_. Ir kol pati iš savęs juokiuosi, pradedu pati sau ir pritarti - žmonių ir mašinų santykiuose (taip, būtent santykiuose) psichologija yra svarbus aspektas. Nes mes kitokių interakcijų nemokame, mes vis tiek viską sužmoginame. Kokius turime akinius, tokius ir naudojame, o turime juos, panašu, tik vienus.
Rekomenduoju Oliver Sachs knygą "Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle", pasakoju, ką konkrečiai mūsų organizme veikia insulinas, dalijuosi tyrimais apie maisto asociacijas su sėkmės akimirkomis, riebaus maisto poveikį elgesiui, lėkščių su tekstu ant dugno poveikį suvalgomam maisto kiekiui, ir siūlau eksperimentą apie laimės vertinimą - ne tik ką reikia nustoti daryti, bet ir ką reikia pradėti daryti.
Maži vaikai, kurie auga su rūpestingais, šiltais ir atvirais suaugusiais, auga "piešdami ramunes". Atbėga apsikabinti, tada vėl bėga patirti naują nuotykį, atrasti, išmokti, išbandyti, ir grįžta - ar su nubrozdintu keliu, ar su vėjo sklastymu plaukuose ir švytinčiomis akimis, su sraigės kriaukle delne ar su pagaliuku, kuris iš tiesų yra burtų lazdelė. Apsikabina, pabūna, ir vėl bėga. Tokie vaikai užauga drąsūs, mokantys klysti, nebijantys bandyti ir daug patyrę.
Rekomenduoju Tomo Ramanausko ir Kristupo Saboliaus knygą "Žmogus, kuris žinojo viską", skaičiuoju ant pirštų, kur ir kiek yra cukraus, dalijuosi tyrimais apie ryšį tarp pasyvaus socialinių tinklų vartojimo ir valgymo, apie hedonistinį alkį, apie tarpusavyje susijusius sveikos mitybos komponentus, ir siūlau eksperimentą apie praeities, ateities ir dabarties nerimą.
Šiandien tyliai glostau vieną iš retesnių svečių - jausmą, kad niekur nereikia. Nereikia skubėti, niekas nekaba virš galvos, šarvai ir katanos ramiai sukabinti snaudžia. Yra ir mažas diskomfortas, vis tik neįprasta, ir akies kampas vis dirsčioja tai į kalendorių, tai į darbų sąrašą, tai lyg norisi nuveikti "kažką". Išsidėlioju sodinimui paruoštų svogūnų paradą. Gražu. Bet stropiai vykdysiu "vengti sunkaus fizinio darbo" instrukciją, ir sodinsiu iš lėto. Gal pirma tuos, o gal anuos. Žiūriu į prognozę ir matau, kad tikrai nevėluoju. Rikiuoju visus atgal į dėžutę. Jaučiu, kad ne paskutinį kartą paradas, nes labai jau smagu. Tada einu su pusryčiais į lauką. Lauke mišrus choras atlieka odę kasdieniniam džiaugsmui. Solistas Vyturys ypatingai gerai gieda, mintyse pasižymiu, kad minčių puokštę po mintinio biso reiks įteikti jam, gal net paspaus man ranką...
Rekomenduoju Robert Sapolsky knygą "Elgesys", pasakoju apie Sokratiškąjį klausinėjimą, dalijuosi tyrimais apie prieraišumo ir valgymo ryšį, erdvinį maisto išdėstymą, kas padeda sveikiau maitintis, turint mažai pajamų ir siūlau eksperimentą apie pozityvias ateities prognozes.
Atėjo trečias pavasaris. Kitaip nepasakysi. Pirmas pavasaris buvo toks netikėtas, kaip taip ir nepasirinkau tarp anomalijos ir stebuklo. Antras pavasaris buvo jau labai žalias ir svaiginantis spėriai atgijusia augalija. Su taukštelėjimu per snapą už per ankstyvą džiaugsmą. Kažkaip tik dabar iki galo suvokiau, ką reiškia suomiški juokeliai apie antrą ir trečią žiemą. Niekada negali atsipalaiduoti - ir kartu visada turi pareigą džiaugtis kiekviena pavasario akimirka. Sulaikius kvapą žiūrėjau į temperatūrą ir į žydėti susiruošusius medžius, kaip jie, ar neišsigąs, juk be kailinių… Bet jie, matyt, išmintingesni už mane, neatrodo, jog būtų bent kiek susirūpinę. Stovi, laukia. Mano vidinės rūpesčio raukšlės lyginasi, į juos žiūrint. Laukiu ir aš. Rabarbarai ir ridikėliai turi savo nuomonę apie tai, kas yra per žema temperatūra, ir su termometru jie nesitaria.
Rekomenduoju Michael Greger ir Gene Stone knygą "Kaip nenumirti", dalijuosi legenda apie du vilkus, tyrimais apie ekranų naudojimo ir mitybos koreliacijas, nesaugumą dėl maisto, netinkamos mitybos ir gestacinio diabeto ryšį, nuoroda į dar vieną Nepriklausomybių laidą su mano komentarais, ir rekomenduoju eksperimentą su savo baimių sąrašu.
Klausausi, kaip pakelyje brazda sėklos. Bandau tai daryti lėčiau, nes tikslas lyg ir buvo neveikti nieko, bet sekasi man nelabai gerai. Bandau prisidengti Pūkuotuko "kai neturi ką veikti, ką nors veikti vis tiek reikia", bet paklodė per maža. Žinau, kad mano organizmas visas savo rankutes tiesia į parasimpatinę būseną, jau tuoj-tuoj, jau beveik... Žinau, kad jau didelę viršukalnę įveikiau, kad dabar tai jau tikrai turiu ir progą, ir laiko, ir ką tik noriu, kad neveikti nieko, bet labai sunku. Bandau prisidengti tuo, kad nieko neveikimui labai padėtų Marios, arba Jūra, bet kad jų nėra, tai nelabai ir gaunasi - ir kad šalia esantis Tvenkinys yra ne visai tai (nors iš tiesų tai tiesiog lauke žvarbu).
Rekomenduoju Gitta Jacob, Hannie van Genderen ir Laura Seebauer knygą "Metas keistis. Ištrūk iš neigiamų mąstymo ir elgesio spąstų", pasakoju apie tai, ką kartais melagingai siūlo vidinis balsas, dalijuosi tyrimų apie "švaraus maisto" etiketes, nekontroliuojamą valgymą, vietinius ar užsieninius maisto produktus rezultatus.
Penkios ryto, mašina tyliai sliuogia iš pradžių tamsiu keliu, po to apšviestomis gatvėmis, nemiega tik tie, kurie važiuoja į oro uostą. Mano smegenų vingiais sliuogia prisiminimai, žiūriu į tai, kaip į herbariumą, kaip į už stiklo išsaugotą labai panašų, bet ne tokį pat įvykį. Pagyventi užsienyje, kad ir labai trumpam, yra gyvenimo lūžis. Aišku, kai jau pramynei šimtus komandiruočių, to nebejauti. Bet kai tau trylika, ir nesi nieko reikšmingai daugiau už savo mažą gimtą miestą matęs - tai yra pilvą traukiantis posūkis. Lyg ir nieko neįvyko, keleivė sėdi, šypsosi galinio vaizdo veidrodėlyje, kažko suvalgėm, kažką aptarėm, pirkiniai, parkai, berniukai, politika, istorija, kuo būsi užaugus, labai skanu, labai ačiū. Kas ta savaitė.
Rekomenduoju Hilary Jacobs Hendel "Tai ne visada depresija. Išmokite gyventi su savo jausmais, sušvelninkite nerimą, atraskite savo tikrąjį aš", pasakoju apie mirtiną baimę valgyti, dalijuosi tyrimais apie valgymą prie ekrano ir dėmesingumą, kelių patiekalų valgymo vienu metu pasekmes, didelį valgymo ir valgymo sutrikimų veiksnių sistemos sudėtingumą, ir siūlau eksperimentą apie save pačius.
Organizmui reikia parasimpatinės būsenos, šniokščia man visi mano podkastai vienu metu. Nors man atrodo, kad klausaus bangų mūšos įrašo. Čia kaip su šviesa, visos spalvos susijungia ir sudaro baltą - visi podkastai susijungia, ir sudaro baltą triukšmą. Nuo bangų mūšos garso man atrodo, kad šiurpsta iš malonumo oda ir šiaušiasi plaukai, nors iš tiesų, turbūt, reikėtų galvoti, jog atsipalaiduoju. Gal taip skubu atsipalaiduoti, kad tai atrodo, kaip šiurpas... Šiurpas tikrai ima galvojant, kiek daug metų mes mokėmės būti produktyvūs, nešvaistyti laiko, būti darbštūs, susikaupę, motyvuoti, varyti, varyti ir varyti, save ir kitus, bet save labiau. Nes kitaip mūsų nemylės. Nes kitaip baigsis pasaulis. Nes kitaip būsim nevykėliai eilės prie gyvenimo laimės gale.
Rekomenduoju Shoukei Matsumoto knygą "Vienuolio vadovas švariems namams ir protui", pasakoju, kodėl taip svarbus yra gerai miegoti, dalijuosi tyrimais apie vegetarus ir maisto neofobiją, žinutes ant maisto pakuočių, koks ryšys sieja sveiką mitybą ir alkoholio vartojimą, ir siūlau eksperimentą su savo laiko planavimu.
Stoviu prie šaldytuvo ir nirštu. Maisto čia visai nemažai, bet aš nieko neišsirenku. Neišsirenku, nes viskas man atrodo neskanu. Galiausiai uždarau šaldytuvą ir einu virti arbatos. Žinau, kas čia vyksta - einu per man jau pažįstamą anhedonijos bangą. Čia ne kovidinis skonio nejutimas (šis irgi pažįstamas, ir buvo atskirai ir kitaip labai nemalonus). Skonį čia atpažįstu, pojūtis tikslus, skonį atpažįstu, bet... nedžiugina.
Pasakoju, kodėl naudojuosi Wikipedia, dalijuosi tyrimais apie ekologiškumo etiketės poveikį, lėkštės dydžio poveikį, nesaugumo dėl maisto poveikį valgymui ir kūno svoriui, prisidedu prie komentarų apie laimės indeksą, ir prie patarimų kaip nepersivalgyti per šventes.
Malonumo paskirtis gyvenime yra toks įdomiai slidus klausimas. O kas, jeigu save kankinu, ataidi vienas klausimas iš šios savaitės. Man atrodė, kad norisi trūktelėti pečiais, ir pasakyti - taip, na ir kas? Kalbėjom apie naujus dalykus. Žinoma, kad žengti į šoną nuo įprastų veiksmų, nuo rutinos komforto bus nemalonu, bet ar čia tas nemalonumas, kuriam reikia pagarbiai nusilenkti? Ne kiekvienas nemalonumas yra blogis, ne kiekvienas malonumas yra gėris. Taip supaprastinti mums labai patogu, bet labai nenaudinga. Vėl ir vėl grįžtu prie "Kvepalų", nes čia gal pirmą kartą pamačiau taip akivaizdžiai sunormalizuotą toleranciją diskomfortui.
Rekomenduoju David D. Burns knygą "Puikios savijautos vadovas", dalijuosi savo mintimis apie laisvę, samprotauju apie programas, garantuojančias svorio numetimą, dalijuosi tyrimais apie maisto produktų kainų kitimą, metaverse, ir svarstau, kuo lepinimasis skiriasi nuo rūpinimosi savimi.
Malonumo paskirtis gyvenime yra toks įdomiai slidus klausimas. O kas, jeigu save kankinu, ataidi vienas klausimas iš šios savaitės. Man atrodė, kad norisi trūktelėti pečiais, ir pasakyti - taip, na ir kas? Kalbėjom apie naujus dalykus. Žinoma, kad žengti į šoną nuo įprastų veiksmų, nuo rutinos komforto bus nemalonu, bet ar čia tas nemalonumas, kuriam reikia pagarbiai nusilenkti? Ne kiekvienas nemalonumas yra blogis, ne kiekvienas malonumas yra gėris. Taip supaprastinti mums labai patogu, bet labai nenaudinga. Vėl ir vėl grįžtu prie "Kvepalų", nes čia gal pirmą kartą pamačiau taip akivaizdžiai sunormalizuotą toleranciją diskomfortui.
Rekomenduoju knygą Pema Chodron "When things fall apart", dalijuosi tuo, kodėl man atrodo, jog maisto derinimas neveikia, tyrimais apie suvokimo apie maisto sveikumą ir skanumą bei maisto matymo dažnumo ryšį, vitamino B12 ir kaltės jausmo ryšį, liekamojo dėmesio reiškinį ir raginu kiek kitaip pažvelgti į "ne".
Stovėjom ir žiūrėjom į vieną, labai ryžtingą, labai tiesią gervę, skrendančią link kelių kitų gervių garso. Gerves šį pavasarį girdėjom pirmą kartą, ir vienu metu kilo daug klausimų - kaip jūs, ką veikėt per žiemą, ar nešąla kojos, juk vandeny dar ledas, ar jūs vėl septynios, ką veiksit šiandien, ar vėl gyvensit už kalvos?... Žinoma, nė viena neatsakė, o ir mano ryšys su jomis yra tik mano galvoje, esu tikra, kad jos nė mano vardo nežino. Bet mano galvoje pokalbiai vyksta visai malonūs. Pasikalbam su žolės stiebelį skubiai kremtančiu peliuku, su žiemą sniege pūpsančiomis kurapkomis, ir su įkypu žvilgsiu į mus žiūrinčia medšarke. Su pas mus gyvenančiais katinais kalbamės nuolat, įgarsiname jų mintis, pozas, ketinimus, net juokiamės niekada jų nematytais veiksmais. Aš vis laukiu, kol katinas prisimerkęs papūs į arbatos puodelį, ir kol nuoširdžiai išpūtęs akis priglaus išskėstą leteną prie krūtinės ir paklaus "aaaš?....".
Rekomenduoju Steven C. Hayes knygą "Išlaisvintas protas", svarstau, kokį poveikį daro maisto vaizdas, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip veikia impulsyvumas, ką daro vaikai, kai nori patikti kitiems, ir siūlau pratimą apie tam, kad geriau susikaupti į dabartį.
Šiandien dar kartą išėjau apžiūrėti rabarbarų. Man visiškai neįtikėtina, kaip narsiai, kaip anksti ir kaip spalvotai šie augalai pasitinka pirmą saulę. Pavasaris šiemet ankstyvas, dar net nieko nepasėjau, o lapai jau kelia galvas, prižiūrimi ant šakos besisupančios žaliukės. Usnys atrodo gerokai įspūdingiau – tiesa, jos atrodo kailiniuotos. O gal tai daugybė mažų dygliukų šalčiui atbaidyti. Pumpurai dar visi supakuoti. Gerai, šaunuoliai – rodau jiems kitos savaitės orų prognozę. Dar bus vėsu. O štai vilkdalgiai nėra linkę su manim sutarti, jiems atrodo, kad laikas žvanginti savo skaisčiai žaliais ašmenimis jau dabar, nieko nelaukiant, ir imtis namų gynybos. Nežinau, gal jie kažką žino daugiau, negu aš, gal jie teisūs, ne veltui juk su vilkais draugauja. Dobilams, man regisi, iš viso viskas vienodai, šildosi spinduliuose ir nesvarsto jokių rūpesčių.
Rekomenduoju Gabor Mate knygą "Kai kūnas sako NE", galvoju, ar mamos dar tebegrasina vaikams maistu, dalijuosi tyrimais apie maisto rinkodarą, kaip dėmesys keičia maisto skonio ir riebumo suvokimą, kas tas cyber-victimization, ir siūlau pratimą apie pasitikėjimą savimi.
Man atrodė, kad nustojau verkti, bet tik atidėjau. Žinau, kad nepadeda, kad to nereikia, bet šiandien viskas plūsta. Nesuprantu, negaliu suprasti kokios supuvusioj logikoj tai yra suprantamas, paaiškinamas žingsnis. Ar aš galiu apie tai kalbėti, kai be baimės per nuotolį, be ryžto, be sugniaužtuose kumščiuose rusenančio pykčio, be tiek ašarų, kiek nežinojau, kad turiu - aš daugiau nieko nepatyriau. Ir labai nenoriu to patirti, ir man netelpa į galvą, kaip tai galėčiau išgyventi. Viskas ką atidaviau, atrodo tokia maža kruopa, kuri neverta nė mažiausio sulaužyto medžio. O sulaužyti ten ištisi miškai.
Rekomenduoju knygą "Dopaminas: troškimo molekulė", raginu pokyčius daryti planuojant mažus žingsnius, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip tėvų turimi ištekliai veikia vaikų mitybą, kodėl gali nepavykti priaugti svorio, ar egzistuoja skaitmeninis "mes" ir siūlau pratimą tiems, kurie vis ruošiasi prisiruošti.
Yra žodžių, kurie turi būti išgyventi, kad jo prasmės erdvė užsipildytų savo svoriu ir savo spalvomis. Šitą žodį - bendrystė - jau esu patyrusi, ir vakar vėl susitikau su juo iš naujo. Vėl koncerte. Vienas, ne toks stebuklingas jausmas, kai visi ploja vienu ritmu. Juntamas, bet, matyt, per daug susijęs su nemaloniais patyrimais, griežtu pilku kostiumu ir šaltu pokerio veidu. Bendrystė, bet... ne ta. Gerokai geresnis - tas, kai žmonės kartu juda, eina, bėga, šoka. Čia daug švenčių ir renginių. Kartais visiškai nurautų ir smagių, kartais paryškinančių vienatvę. Vienatvė tuščiame paplūdimyje yra vienokia, beveik saldi. Vienatvė minioje, kur žmonių tiek daug, bet nei su vienu nerandi ryšio, yra kitokia, dygi ir braižanti. Bendrystė kartu einant, kartu šokant, yra švytinti ir kaitinanti. Ir tada yra dainavimas kartu.
Rekomenduoju Janet Geringer Woititz knygą "Suaugę alkoholikų vaikai", svarstau, ar teisingai vartojame žodį "pasilepinti", dalijuosi tyrimais apie tai, kaip padidinti daržovių kiekį racione, koks maistas "praslysta" stebint strymerius, kaip reiškiasi kiberfeminizmas ir siūlau praktinę užduotį pergalvotojams.
Visi žino apie atskirą skrandį desertams, nors jis ir netikras. Aš šiandien galvoju apie atskiras smegenis muzikai, kurios yra labai netgi tikros. Ir jas turi visai ne vien tik žmonės. Šiandien aš galvoju apie atskirą kalbą, skirtą tik giliausioms širdies vietoms. Apie giedančius dinozaurus. Apie šokančias papūgas. Apie mėnuliui dainuojančius vilkus. Apie žmones, kurie moka milijonus žodžių, bet vis tiek renkasi dainuoti, kai žodžių pritrūksta. Apie žmones, kurie žodžiais nesusikalba, bet gali kartu dainuoti ir šokti, ir pajusti bendrystę ir pasakyti tai, kas žodžiais kažkaip nesusideda.
Rekomenduoju dar vieną Irvin D. Yalom knygą - "Žiūrėti į saulę", samprotauju apie naktinį užkandžiavimą, dalijuosi tyrimais apie su maistu susijusį saugumą, skirtumus tarp vegetarų ir veganų, skirtumus ir panašumus tarp internetinio ir "tikro" bendravimo, ir siūlau išbandyti seniai žinomą, bet retai naudojamą "tiesiog daryk" metodą.
"Kodėl kitiems taip lengvai pavyksta, o man ne?". Nepamenu, ar aš taip galvodavau - faktas, kad dabar taip negalvoju. Bet tokią mintį vis atpažįstu ir atpažįstu kitų žmonių kalboje. Su pasipiktinimu. Su pavydu. Su nuoskauda. Su bejėgiškumu. Kaži, ar tai reiškia, jog tie, kurie piktinasi - norėtų, kad sunku būtų ir kitiems. Nors dabar, kai parašiau, nesu tokia tikra dėl tokio lūkesčio teisingumo. Man atrodo, kad dažniausiai tai yra bizūnas sau, savigraužos rykštė, kaltinimas dėl to, kad man nepavyksta. Kažkodėl jau seniai, bet vis dar nešiojamas įsitikinimas, kad savęs baudimas motyvuoja. Gal ūgtelsim, kaip visuomenė, kaip kultūra, ir suprasim tai, ką žinom jau šimtmečiais - bizūnas nemotyvuoja. Bizūnas baudžia, žeidžia, kelia pyktį ir pasipriešinimą.Bet.
Rekomenduoju Irvino D. Yalomo "Meilės budelį", pasakoju apie kognityvinės elgesio terapijos rekomenduojamą problemų sprendimo būdą, dalijuosi tyrimais apie valgymo elgesio bruožus, baimę priaugti svorio, viršsvorio jausmą, ar skiriasi "tikros" ir "online" draugystės ir pasakoju, ką reiškia "žiaurinimas" ir "privalinimas".
Ir noriu, ir bijau, ir mama neleidžia. Būna toks trijulės pasitarimas, panašus į gulbę, lydeką ir vėžį, tik turbūt ne pagal roles. Nors kai geriau pagalvoji, kuo jau noras ne gulbė (ir toliau tyliai palauksiu kol padvejosit, ar gražiau mamai priskirti lydeką, ar vėžį ;)). Noras su baime dažnai pasiginčija į priešingas puses, ir kartais tikrai teisesnis vienas, kartais kitas. Kartais baimė padeda iki noro pasistiebti nesusižeidus, bet išmokus visokių įdomių ir vertingų dalykų. Kartais noras padeda baimei pamatyti savo didelėmis akimis, kad yra gerų ir spalvotų dalykų. Kartais ta metaforinė mama neleidžia ir tai yra patirtis ir tradicija, kartais mama tik kraipo galvą ir pritaria - na taip, tai progresas. Kartais trijulė sukasi ratu, ir dar kiekvienas apie save, tikrai ne prasčiau už sufius.
Rekomenduoju Konfucijaus "Apmąstymus ir pašnekesius", tikrinu, kiek reikia išgerti vandens per dieną, dalijuosi tyrimais apie maisto nuotraukų poveikį, konteksto poveikį sprendimams, socialinio kapitalo vertę ir siūlau paklausyti savo vidinio monologo.
Vis prisimenu, kaip žiūriu į upe plaukiančius ledo blynus. Man labai gražu, kad jie visi ir vienodi, ir skirtingi, ir garbanoti, ir taip gražiai šnabždasi susitikę vienas su kitu arba su krantais. Man gražu, kad jie atrodo vis nesibaigia, nes Upės Kepėjas niekada nenuilsta. Man dar gražiau, kad su jais galima kutenti savo suvokimo tvirtumą - kai eini palei srovę, atrodo, jog ledai plaukia labai lėtai, kai prieš srovę - labai greitai. Dar man labai patinka, kad žiūrėjimas į ledo blynus labai gerai išplauna mažai reikšmingas mintis ir padaro didelių tarpų visokioms geroms mintims, kurios kalba tyliau, bet prasmingiau.
Rekomenduoju Alfredo Adlerio knygą "Žmogaus pažinimas", pasakoju, kodėl svarbu tai, kaip maistas atrodo, kodėl psichologijoje daug kas pradedama įžanga "tai komplikuota", kas yra ir iš kur gauname homeostatinius įsitikinimus, kodėl skaitmeninis flirtas yra kiek kitoks nei gyvas, ir kas yra sekstingas, ir kuo geriausiai galėtų būti užpildytas tarpas tarp noro ir veiksmo.
Žiūriu į žaliuzių subrūkšniuotą pasaulį už lango ir bandau įsivaizduoti, kiek giliai šiandien pasaulis baltas. Toliau stovintis medžių pulkas neišsiduoda, o gal ir aš nepamenu, kiek aukštai nuo žemės turėtų baigtis jų kamienai ir prasidėti šakos. Jeigu penklinėje būtų tiek eilučių, kiek dabar matau brūkšnių, gautųsi labai įdomios natos. Bet ant apatinių linijų tikrai pamatau natas - apvalias žvitrias kurapkas. Kai kurios rausiasi ir ieško antrųjų pusryčių, kai kurios tik pūpso apvalios ir būna gražios, žvilgčiodamos į mane savo pilkšvai rusvai įrėmintomis akimis. Viduj taip šilta, lyg laikyčiau jas visas savo užantyje. Viduje nerimauja vidinis povas - joms turbūt šalta, jos turbūt alkanos, jas turbūt reikia palesinti, tada jos pradės lankytis čia dažniau... Vidinis Čepulis mane drausmina, nes dabar pat matau, kad jos kapoja mano vasarą sėtas garstyčias ir vikius, ir neatrodo labai... neapvalios.
Rekomenduoju Thich Nhat Hanh knygą "Dzenbudizmas ir menas išsaugoti planetą", dalijuosi nauja ilga tyrimų apžvalga apie tai, kad svarbu pirma išmokti išlaikyti numestą svorį, o tik po to imtis jį mesti; dalijuos tyrimais apie negatyvaus skubos jausmo, badavimo ir persivalgymo sąsajas, pozityviąją skaitmeninę psichologiją, samprotauju apie tai, kodėl neturime gyvenimo tikslų po 30-ties ir siūlau eksperimentą, kuris padės nepaguldyti į pavėsį naujametinių rezoliucijų.
Kartais tarp labai aiškių minčių be jokių sluoksnių, sušukuotų su sklastymu, atsiranda labai neaiškūs debesys, kurie gal net iš pradžių neatrodo kaip mintys. Kažkoks suveltas raizginys kažko. Stovi pakelėj, dėbso, kojos pirštu vedžioja po dulkes ir nieko, NIEKO nesako. Stovi ir viskas. Nei ledų ima, nei pagąsdinta krūpteli, bet vietą dėmesio lauke užima ir, atrodo, net nežada trauktis. Galiausiai visi tie veltiniai yra reikalingi, net labai reikalingi - jų viduje yra daug kartų kruopščiai apvyniotų, išstumtų, užgniaužtų dalykų esmė. Kartais ateina laikas su jais dorotis, pavyzdžiui todėl, kad dabar tam jau turime jėgų. Kartais todėl, kad būtent dabar to dalyko reikia, kad galėtume išspręsti svarbų klausimą. Kartais todėl, kad pajudinome kažką greta, ir tas veltinis išlindo kartu su kitais dalykais per asociacijas. Būna visaip, bet jeigu jau toks svečias atvyko, geriausia būtų juo užsiimti.
Rekomenduoju kiek kitokią - tuščią - knygą, ir pasakoju apie jos privalumus, pasakoju apie tai, kas yra kūno vaizdas, kuo padeda teigiamas ir kenkia neigiamas kūno vaizdas, dalijuosi tyrimais apie specifines maisto sprendimų treniruotes, kaip skaitmeninės technologijos padeda mažinti vienišumą ir stiprinti priklausymo grupei jausmą ir rekomenduoju atrasti ir naudoti priemones, padedančias nepasiduoti (tame tarpe ir siekiant naujų metų tikslų).
Priešpaskutinio posūkio jausmas turi savo žavesio, ties kuriuo, man atrodo, retai sustoju pagalvoti. Dar ne paskutinis, dar nėra drugelių šokio pilve. Dar nėra jausmo, kad bėgu į pakalnę. Dar nėra šviesos tunelio gale. Bet yra tuštuma darbų sąraše: aš prisiekus neatidėliotoja, neturiu kantrybės tokiam metodui nė kiek, ir viską padariau anksčiau laiko. Yra Vilko Valandos jausmas, kai jau nebe naktis, bet dar ne rytas, yra daug tylos ir, sutapus daugeliui laimingų aplinkybių ir sutikus Vilką, su juo galima Pasikalbėti.
Rekomenduoju William Irvine knygą "Geras gyvenimas pagal senovės stoikus", dalijuosi netradiciniais šventiniais palinkėjimais (nes kažkam jų tikrai prireiks), samprotauju paie tai, kas yra jaukumo maistas, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip spalva veikia maisto skonio suvokimą, kokio sudėtingumo klausimus sprendžia paaugliai, kai renkasi maistą, ir kaip formuluoti tikslus, kad jie nebūtų pamesti jau trečią kitų metų savaitę.
Mano pirmas didvyris, kuriuo norėjau būti, buvo Paganelis. Daug skaitantis, daug žinantis, pasiryžęs beprotiškoms kelionėms, sustojantis prie kiekvieno augalėlio. Dar manau didvyris ir dėl to, kad išsiblaškęs. Net tada nujaučiau, kad su trumpalaike atmintim man ne kažką, o čia buvo pavyzdys, kaip viskas gali būti vis tiek gerai. Per tą laiką išmokau daugybės visokių kompensacinių mechanizmų ir manau jie veikia taip gerai, kad dauguma nustemba, kai pradedu pasakoti apie tai, kad galiu eidama per kambarį užmiršti, kur ėjau, ir visiškai ramiu veidu peržengti prie durų padėtą šiukšlių maišą, kurį tyčia pasidėjau taip, kad neužmirščiau jo išmesti. Priremtas į kampą Paganelis sakė, kad tai jo pirma kelionė, visos kitos buvo patirtos sėdint savo krėsle ir skaitant arba svajojant. Turiu pripažinti, kad ir aš taip darau, keliauju krėsle. Lovoj. Žiūrėdama pro langą.
Rekomenduoju Michele Ogundehin knygą "Laimė būti namuose", pasakoju apie ką yra minčių perkramtymo sąvoka, dalijuosi tyrimais apie tai, kokį maistą mes mėgstam - ir kokio norim, kaip žmonės kalba apie sveiką mitybą, kuo skiriasi komunikacija naudojant skaitmenines technologijas nuo gyvos ir siūlau rūpinantis dovanomis kitiems, pasirūpinti dovanomis ir sau.
Yra kelios sąvokos, kurios man visą laiką atrodo kaip prie avių būrio pritapę vilkai - niekas kaip ir nepastebi, bet man nesiklijuoja, nesvarbu iš kurios pusės bežiūrėčiau. Viena tokių sąvokų yra "tinginystė". Sutinku, patogu kažkaip vadinti sistemingą ir pasikartojantį elgesį. Jis yra atpažįstamas, jo nereikia papildomai aiškinti (nors čia gal verta pasitikrinti - kas jūsų žodyne yra "tinginys", jeigu ne pyragas?). Šiaip jau dažniausiai sąvoka naudojama, kad kažką paaiškinti - jis ar ji nedaro to ir ano, nes yra tinginys. Erm, gerai, bet... Man čia jau pradeda kibirkščiuoti laidai galvoje. Ką tai paaiškina? Čia tokia nekintanti vidinė savybė, kuri, ištikus prašymui arba reikalui, surakina rankas ir kojas, ir žmogus realiai negali? Tai aišku, kad ne. Sistemingai nusprendžia nedaryti ir neklausyti? Tada čia priekaištas ir kaltinimas? Ir ką jis keičia?
Rekomenduoju David Lynch knygą "Pagauti didžiąją žuvį", samprotauju apie kritinį mąstymą ir apie tai, kad ne visi įsitikinimai yra teisingi, kaip socialinė kognityvinė teorija padeda mokytis sveikai valgyti, linku neperdegti šventėse, dalijuosi tyrimais apie oksitocino poveikį reakcijai į maistą, skaitmeninės atskirties iššūkius ir siūlau iš dalies mintinį, iš dalies elgesio eksperimentą apie švenčių neskubinimą.
Šiandien mano galvoje - du ožiai ant tilto. "Aš nieko su tuo negaliu padaryti", sako vienas. "Bet, bet, bet! Gal galima, gal nepasiduok, gal čia svarbiausias dalykas, bet, bet, bet!", tvirtina kitas. "Nieko negaliu, nieko. Ir neturėčiau galėti. Yra kaip yra". "Bet juk tiek daug kartų nenuleidom rankų!". "Ne, nieko. Nustok apie tai galvoti. Užsiimk kažkuo kitu". "Man jau akys skauda nuo to kažko kito, aš ir taip padarau trijų dienų darbą per dieną, ir taip jau bet kiek daug laiko!". "Yra kaip yra".Ačiū psichologijos praktikos mokslams už tai, kad yra stebėtojo pozicijos technika. Sėdžiu ant kranto ir žiūriu į tuos du ožius. Nesiimu palaikyti nė vieno, bet klausausi, ką jie abu sako. Kaip nebūtų gaila - teisūs jie abu. Nėra vienos teisybės. Viskas aišku tik pasakose ir herojiškuose mituose. Čia, ant žemės, yra situacijų, kai nėra nė vieno gero sprendimo, o yra du blogi. Arba dar daugiau blogų. Arba du geri. O kai jau lėčiau apie tai pagalvoji - tai tiesiog keli skirtingi sprendimai, kiekvienas su savo šviesiom ir tamsiom pusėm.
Rekomenduoju Ericho Frommo knygą "Pamiršta kalba: įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą", pasakoju kaip siauri džinsai spaudžia galvą, dalijuosi tyrimais apie svorio stigmą, saldaus skonio pradedamus procesus organizme, informacijos apie asmenybę socialiniuose tinkluose patikimumą ir siūlau rasti savo jėgos žodį.
Sėdžiu apsivyniojusi savo ištikimu mėlynu languotu apklotu. Išsitraukiu jį retai, saugau jo išplonėjusius, kadaise pūkuotus šonus, nes noriu, kad mano jo užtektų visam laikui. Bet panašu, kad grįžome namo su keliais kažkurioje stotyje ar kažkuriame uoste prie manęs pritapusiais virusais. Panašu, kad jiems čia jauku, ir jie nutarė čia pasilikti ilgėliau. Mano mėlyno languoto kokono viduje šilta ir minkšta, ir tą jausmą vis norisi pagarsinti, o tą kitą, kur suka visą kūną kaip gręžiamą, o galvoje aidi neaiškūs kosminiai garsai - norisi pritildyti. Geri arbatą ir žiūriu gamtos dokumentiką. Buvo portugališkos skaisčiaspalvės medūzos, dabar - Brazilijos laukinė gamta ("ar žinojot, kad didžiausia laukinių leopardų populiacija gyvena Brazilijos miškuose?" - ne, nežinojau, bet sužinojus niekas galvoje nekrusteli, matyt vis tik guli užsikloję galvas vėsiais rankšluosčiais ir stengiasi nejudėti).
Rekomenduoju Stanley Tucci knygą "Skonis. Maistas mano gyvenime", pasakoju apie ortoreksiją, dalijuosi tyrimais apie maisto fotografavimo efektą, vieną iš galimų nutukimą paaiškinančių smegenų ypatumų, ir dalijuosi pasiūlymu šventinio stebuklo evoliucijai.
Savaitgaliai man dažnai būna panašūs į olas - tokias, kur skliautas toli ir aukštai, per vidurį neįsivaizduojamo tyrumo ežeras, visiškai lygiu paviršiumi, kažkur laša - nesimato, bet aiškiai girdisi - ir kvepia šlapiu skėčiu. Ne, iš tiesų mano savaitgaliai nekvepia šlapiu skėčiu, bet aš šitų bakterijų pavadinimo nežinau, ir kartą užuodusi jas tikroje oloje, dabar jau nebegaliu atsisveikinti su šita asociacija. Na, tai tegul. Bet šalia aidinčių lašų mano galvoje aidi ir per savaitę nugirsti dalykai, apie kuriuos prisėdu pagalvoti ilgiau. Jau visai kaip gerai žinomoje knygoje apie burtininkų mokyklą, paleidžiu tuos dalykus į olos vidurio ežerą ir stebiu, kaip jie skleidžia ūkanos storumo sparnus, auga, plėtojasi, plaukioja, keičia spalvas ir vis atidžiai į mane pažiūri, ar tikrai matau. Matau, tikrai matau, ir man labai patinka.
Rekomenduoju Kurzgesagt filmą apie visą Žemės istoriją, dalijuosi paskutine asmenybės savybių ir iš to atsirandančių naujų savybių sankirta, pasakoju, kokio dydžio įtaką turi lėkštės dydis, dalijuosi tyrimais apie maisto noro ir mėgimo skirtumą, apie nuotoliu dirbančios grupės dydžio įtaką darbo efektyvumui, ir siūlau eksperimentą apie norų priežastis.
Noriu, labai noriu - ratais galvoje braukosi mintis. Na gerai, pasikalbėkim. Kas tu, kur tavo namai, koks tavo tikslas? Noras kažkaip sutrinka, ima nedrąsiai glamžyti savo skrybėlę, krenkšti ir atsiseginėti apykaklės sagą. Nagi nagi, įdomu, juk nebaru, nespaudžiu - kas tu? Noriu-noriu-nėralaiko, jis sako, akies kraštu stebėdamas, gal netyčia pavyks. Žinau, girdėjau, pamenu, bet kodėl ir kas tu? Matau, kaip plėvesuoja jo atlipęs ūso kraštas, nors ir jis jaučia, ir bando lyg mąsliai pasiremdama smakrą jį nemačiomis užklijuoti. Bet mato, kad ir aš matau. Ištempiu lūpas į horizontalią šypeną, kuri labiausiai reiškia geranorišką apgailestavimą, bet kuriai mano vidinis Jablonskis dar nesugalvojo pavadinimo.
Rekomenduoju David Allen knygą "Getting things done", pasakoju apie kognityvinį modelį ir apie tai, koks minties poskonis, dalijuosi aip asmenybės savybių deriniai mums matosi kaip naujos savybės ir siūlau eksperimentą apie vertybes.
Su vienais žmonėmis malonu ir įdomu kalbėtis, su kitais ne taip. Yra dalis apie juos, ir svarbu ar jie turi kaukę, ar jie kalba įdomiai, ar jie dalijasi stereotipinėmis frazėmis ar savo unikaliai suformuluotais ir išgyventais patyrimais. Bet yra ir kita pusė, ir kartais ji net laimi prieš turinį. Su kai kuriais žmonėmis kalbėtis gera, nes yra visaapimantis jausmas, kad jie girdi. Tai, ką sakau, nuo jų atsispindi kartu su jų pačių dalimi. Ryšys rezonuoja ir vibruoja, visomis spalvomis ir visomis prasmėmis. Norisi kalbėti ir pasakoti, ne tik faktus, bet ir jausmus, ir vos regimus efemerinius suvokimus, nes niekas nebus atmesta, suglamžyta. Nes klausantis pakankamai stiprus, kad priimtų viską, kad jo niekas nežeistų ir neglumintų. Nes visos žaizdos iš tiesų tai nutinka šarvų ir kaukių lygyje, o kai kalbiesi iš širdies į širdį (kaip jau nuvalkiotai tai beskambėtų), tada yra tik ta nereali pašvaistė, tik spalvos ir bangos.
Rekomenduoju Cal Newport knygą "Gilus darbas", svarstau kaip nerimas veikia apetitą, dalijuosi tyrimais apie ketinimų ir veiksmų santykį (kuris ne visada vienodas), pirmo įspūdžio ir patvirtinimo polinkio reiškinį, socialinių tinklų ir valgymo sutrikimų ryšį, ir siūlau eksperimentą apie sustabdantį ir prisiminimus tikslinantį klausimą "ar tikrai?".
Keliauti yra labai gerai. Bet pokelioninis bliuzas tai galėtų būti ir lengvesnis. Mano kelionių drakonas guli šiltai užsiklojęs, su vėsiu rankšluosčiu ant galvos ir tyliai vaitoja. Ne todėl, kad labai pavargo keliaudamas, o todėl, kad kelionė baigėsi. Na, bent aš taip galvoju. Nežinau, ar būtų akimirka, kai sakyčiau - viskas, pavargau, tiesiog noriu namo. Gal niekada taip ilgai nekeliavau
Rekomenduoju knygą "Gliukozės revoliucija", samprotauju kuo mitybai svarbus dėmesys, dalijuosi tyrimais apie miego apnėjos ir nutukimo ryšį, kibernetinių specialybių darbuotojams svarbias asmenines ir socialines savybes, skyrybų poveikį paaugliams ir siūlau savitvarkos telefone eksperimentą.
Nemėgstu, kai sapnuoju susiaurėjimo sapnus. Kai lipu laiptais, kopėčiomis, esu lipusi medžio viduje kažkokiomis drevėmis, laivo trapu ar kažkur panašiai - ir aplink esančios sienos ima trauktis, ir traukiasi tol, kol nebelieka vietos judėti, ir lieku kaip įvakumuota, prie krūtinės prispaustomis rankomis ir keistai sulenktomis kojomis. Niekada nesu pabudusi iš tokio sapno iš baimės. Nes sapne tai kažkodėl nėra baisu, tik kažkaip nepatogu. Bet pabudus atrodo visai kitaip. Nes pavyzdžiui dėl to niekaip nenorėčiau leistis į urvus, jei ten būtų reikalas prasliuogti kokiu nors susiaurėjimu. Ačiū, ne.
Rekomenduoju Dawid Hawkins knygą apie paleidimą, pasakoju apie tai, kad alkis labiausiai kyla galvoje, o ne skrandyje, dalijuosi tyrimais apie tai, kuo skyrybos naudingos moterims, kaip žmonės piešia ekologiško maisto pirkėjų portretą, kokiomis išskirtinėmis savybėmis pasižymi skaitmeninio saugumo specialistai, ir siūlau eksperimentą apie mirties mintis.
Dar neatsimerkus klausausi, kaip už lango ūžauja vėjas. Kažkur barška skarda ir šlama į visas puses besilankstančios medžio šakos. Skirtumas tarp šilto pagalvės krašto ir įsivaizduojamo šalto skersvėjo už lango atskirai džiugina. Tyliai prieina katinas - na, taip tyliai, kaip jam išeina, vienas nagas ant galinės letenos barška į grindis. Man vis atrodo, kad jis tą nagą auginasi tyčia tik tam, kad būtų panašus į savo sesę. Jaučiu, kaip jis uosto mano plaukus, ir visas ūsų skėtis liečia mano veidą. Galiausiai, įsitikinęs kažkuo, kas jam buvo svarbu, katinas šlumšteli šalia ir atsidūsta. Iš šono dvelkia šilta gauruota laime. Katinas tyliai murkia, klausausi ir bandau suprasti, ar čia daina, ar pasakojimas.
Rekomenduoju Martino Seligmano knygą apie optimizmą, samprotauju apie tai, kiek kainuoja įsitikinimas apie brangų sveiką maistą, dalijuosi tyrimais apie dėmesingą valgymą, sojų poveikį raumenų stiprumui, tendencingas skaitmeninių nusikaltėlių klaidas ir siūlau eksperimentą apie norus.
Kaip paprasta kvantinėje fizikoje - gravitacija paaiškina, kas daleles laiko kartu. Žinau, kad "paprasta" būtina rašyti kabutėse, nieko paprasto ten nėra ir negali būti, Kaip ir bet kur mūsų gyvenime. Tikiuosi, kad mano vidiniai stabdžiai suveikia kaskart, kai noriu sakyti "čia tik", nes kažin ar bet kam galima sakyti "tik". Net jei mintimis grįžtu prie vienišiausio New Horizons, narsiai skrodžiančio kosminį šaltį.
Rekomenduoju Daniel Kahneman knygą "Triukšmas", siūlau dietą nuo galvojimo apie dietas, dalijuosi tyrimais apie tai, kas stipriai veikia šimtamečių žmonių sveikatą, kaip nuotaika veikia apetitą ir siūlau eksperimentą apie laimės akimirkų sąrašą.
Šiandien vartau, klostau ir apžiūrinėju mintį apie susitaikymą. Mano viduje daug darytojų ir kovotojų, todėl man ši sąvoka sunki. Man reikia pagalbos iš loginių argumentų, man reikia rasti emocinį pagrindą, ant kurio galiu atsistoti. Tos kitos kojos, kuri reikalinga, kai ta koja nebeturi žemės po savimi.
Rekomenduoju knygą apie traumas, svarstau, kur čia mityboje psichologija, dalijuosi knyga, tiriančia mūsų žmogiškumo šaknis, pasakoju apie tyrimus nustačiusius, ko trūksta valgant tik labai apdorotą maistą, apie kolektyvinį narcisizmą ir siūlau eksperimentą apie necukruotą kalbą.
Važiuojam greitkeliu. Ant stulpelių sėdi suopiai (Čepulis sakė taip sakyti, jeigu nepažįsti tiksliai, koks čia plėšrus vanaginis paukštis, bet gal ir ne suopiai). Teoriškai turėtų patogiai stebėti savo būsimą grobį, bet man kažkodėl atrodo, kad jie stebi pravažiuojančias mašinas. Nes tokia jų šeštadienio pramoginė televizija. Nieko nepadarysi, mes mokame vertinti aplinką tik per savo asmeninę prizmę. Nes neturime kito būdo, kitų įrankių pažinti pasaulį iš viso. Vadinasi, jeigu norim suprasti aplinką tiksliai, tie mūsų įrankiai turi būti paruošti tinkamai - turi būti supažindinti su kuo įvairesnėmis sąlygomis ir prisodrinti informacija. Kad po to nereikėtų mauti ant to keisto suopių televizijos kurpalio.
Rekomenduoju Steven Gundry knygą "Energijos paradoksai", pasakoju apie tai, kas yra pagrindinės kūnui reikalingos maisto medžiagos, dalijuosi tyrimais apie tai, ar maistas ir valgymas veikia miegą, ar kiaulienos valgymas veikia kognityvinius gebėjimus, kokį poveikį kūdikių sveikatai turi žindymas (apie kurį ne visada pagalvojame) ir siūlau eksperimentą apie muziką.
Bet. Rugsėjis link galo, bet megztinio dar nereikia. Lauke 24, bet krenta prinokę kaštonai. Penktadienį visi dar traukia į gamtą, bet parduotuvėje jau kalėdinis dovanų popierius. Galvoje kibirkščiuoja. Nors maži dalykai, ir gyventi jie netrukdo, bet jausmas vis tiek kaip apsiavus kairį batą ant dešinės kojos.Ką tai reiškia? Nežinau, nuoširdžiai. Pamenu, kad yra buvę ir taip, ir visai kitaip. Žinau, kad tai reiškia, jog dar paaugs ta vienintelė cukinija, tas būrys pomidorų, o rabarbarai taps dar milžiniškesni. Dauguma augalų, atrodo, visai nesijaudina. Vasara tai vasara, toliau arba vėl mezga žiedus ir lapus. Neturėdami nė vieno virbalo.
Pasakoju, kodėl organizmui nereikia tik kalorijų, dalijuosi tyrimais apie tai, kad emociniai valgytojai kitaip reaguoja į stresą ir į maistą, kaip mankšta padeda nepersivalgyti, kaip mūsų psichiką veikia muzika ir siūlau eksperimentą apie gyvenimo tempą.
Rytas. Visi dar miega. Lauke, saulėkaitoje, sėdim trise: aš, saulės energija maitinama baterija ir stiklinė vandens. Man ir baterijai saulė patinka, ir mudvi kraunamės, nors ir skirtingai. Stiklinė tiesiog būna graži. Krūmuose už kūdros, sakykim - šūkauja - paukštis, kurio balsas panašesnis į tuščio puodo skambėjimą (prrrr-bonk!bonk!), bet nei programėlė, nei aš jo nepažįstam. Gal visata atsiųs man įrašą, kuriame aš paukštį atpažinsiu, ir tada jis jau bus mano, ir man nereikės sakyti ne-baublys. O gal ten iš viso kokia kita gyvybė.
Rekomenduoju Marie Kondo knygą "Džiaugsmu spindintys namai", švenčiu jau septintus savo rašymo metus, ir dalijuosi savo pirmuoju įrašu, dalijuosi tyrimais apie šeimos terapijos efektyvumą gydant valgymo sutrikimus, kaip negatyvus perfekcionizmas sukelia nesėkmės baimę ir sekina ego, ar mąstymo nelankstumą galima laikyti valgymo sutrikimo sunkumo rodkliu, ir siūlau mintinį eksperimentą apie nuostatas.
Jau kurį laiką vartau mintis apie tobulumą. Nepaisant to, kad beveik visi sutinkame, jog tobulumas neegzistuoja taip pat, kaip sferinės karvės vakuume, kvėpuojančios inertinėmis dujomis. Nepaisant to, kad tobulumas apibūdina tik sutartinę teorinę konstrukciją. kurios mums reikia sutartiniam pabaigos taškui arba kraštui. Bet tiek daug mūsų tobulumo siekiame. Gal kažkada ir tarėmės, kad savaime tai negali būti tikslu, bet man regis žodis po žodžio, kartas po karto - sąvoka išskydo, ir dabar mes jau siekiame paties tobulumo. Ne link tobulumo, ne iki tobulumo, bet paties tobulumo. Sferinės karvės.
Rekomenduoju knygą "Ar tikrai esu nevykėlė?", svarstau, ką reiškia rūpintis savimi, kaip padaryti savo motyvatorius dar svaresnius, kodėl imamės tokių sveikatai žalingų veiksmų, kaip kraštutinis savo valgymo ribojimas, ir siūlau eksperimentą apie klausymąsi.
Laukiu, bet nelaukiu, kol nebeišgirsiu gervių iš už kalnelio. Keistas tas jausmas, kaip ilgas besidriekiantis šydas, ir niekad nežinai, kada jau bus JAU, ko gero tik po kurio laiko suprasiu. Man norisi atsiminti, kad kitais kartais gervės išskrisdamos sušukdavo kažką panašaus į "iki, pasimatysim pavasarį", ir man vis kažkodėl labai verdavo širdį, kad nebežinosiu, jog jos čia kuičiasi po žolę ir vakarais skrenda tyliai, kaip pelėdos. Bet aš nežinau, ar taip buvo iš tiesų, ar aš žiemos vakarais prispalvindavau į tą prisiminimą papildomų spalvų. Pavasarį būna paprasčiau, ilgoje žiemos tyloje, kaip baltame lape vis atsirandant naujoms spalvoms ir naujiems garsams. Vieną dieną dar tik zylės, po to žiū jau ir varnėnai, po to viskas miškas pragysta, ir kiekvienas JAU tada labai ryškus.
Rekomenduoju Matthew Walker knygą "Kodėl mes miegame", svarstau ką reiškia magiškos mintys, dalijuosi tyrimais apie wasabio poveikį nuotaikai, daug riebaus maisto valgančių tėvų poveikį vaikams, kaip susijusi depresija, maisto priklausomybė ir nutukimas, ir siūlau eksperimentą apie klaidas.
"Supranti, Pūkuotuk, jeigu nori laimėti Pagaliukus, reikia mesti atsainiai" - taip arba labai panašiai sakoma pačioje išmintingiausioje knygoje. Nenustoju galvoti, kad kiekvienas sakinys joje yra kažkoks lobis su penkiasdešimt sluoksnių prasmių.Su tom pastangom lygiai taip ir yra. Nežinau, kada mes taip spėjom sureikšminti pastangas, o ne mokymąsi, meistrystę ir pakartojimus. Kodėl yra visai pateisinama, nepajudėjus nė kiek iš pradinio taško, įsižeidus sakyti - bet juk aš stengiausi! Kaip atrodo tas "stengimasis" - kai suspaudus kumščius, įtempus visus raumenis, kietai užsimerkus kažką darome viduje? Tai aišku kad ne taip, žinau ir aš. Bet kuo daugiau galvoju, tuo mažiau man tas žodis atrodo reikalingas. Juk kai "labai pasistengiame", tai būname labai pasiruošę, nepasiduodam, skiriam aukštą prioritetą.
Rekomenduoju Thatcher Wine knygą "Monotaskingo metodas", pasakoju apie puikų minčių savitvarkos metodą, kodėl gydytojui reikia pasakyti ir kaip miegate, kuo naudingas aštrus maistas, kaip jaučiasi vien gyvulinės kilmės maistą valgantys žmonės, taip pat siūlau išbandyti beveik visiems prieinamą įrankį gilaus susikaupimo sesijoms darbui.
Įdomiai mes reaguojam į pokyčius. Kartais laukiam nesulaukiam - kol sueis kažkiek metų, kol kažką baigsim, kol kažkuo tapsim. Tiesa, ne visada tai, ko laukiam, atneša lauktą rezultatą, jausmą ar virsmą. Kartais atneša malonių netikėtų arba netikėtų ir visai nemalonių dalykų. Šiaip ar taip, kad aiškiaregystės dovanos neturim, ir tiksliai negalim numatyti pasekmių, lyg ir išmokstam pakankamai anksti Bet vis tiek nuoširdžiai bandome tai daryti, kurdami naujus ir dar naujesnius lūkesčius. Na ką gi, atkaklumo mums, kaip gyvybės rūšiai, tikrai netrūksta. "Tada bus kitaip", kartojam ir kartojam. Na ir tikrai, būna kitaip. Tik nebūtinai taip, kaip mūsų visai netvirtas gebėjimas nuspėti ateitį mums tvirtino.
Siūlau paskaityti David Robson knygą "Lūkesčių efektas", svarstau, kuo skiriasi skrandžio ir burnos alkis, pasakoju apie tyrimą, kuris vertino įvairių technikų efektyvumą sveikstant nuo bulimijos, kaip patyčios vaikystėje atsiliepia suaugusiųjų psichologinei sveikatai, ir dalijuosi atnaujintomis Pasaulinės Sveikatos Organizacijos rekomendacijomis apie angliavandenių ir riebalų vartojimą.
"Mes" yra labai įdomi sąvoka. Neregimos gijos, jungiančios du, tris, tris milijonus, aštuonis milijardus. Kartais kelios, kartais daug. Vienam atrodančios vienaip, kitam kitaip - vienas sako "mes", bet kitam tai nesukuria nei pareigos, nei noro. Tik iš abiejų pusių palaikoma, gija tampa gyva ir žėrinti. Iš vienos pusės pakvietus, iš kitos pusės atsiliepus, atstumas sumažėja, šviesos padaugėja, ir du žmonės susijungia. Du gėlių mėgėjai, du užkietėję grybautojai, dvi mezgėjos, du lietuviai, du fotografai, du sistemų analitikai, du mokslininkai, dvi japoniško siuvinėjimo entuziastės... Du tremtiniai, du našlaičiai, du alkoholikų vaikai. Du ar du milijardai.
Siūlau paskaityti Adam Grant knygą "Pagalvokite dar kartą", svarstau apie tai, kas yra maisto paskirtis, pasakoju apie tyrimą, kuris nustatė, jog sotumo jausmas nepriklauso nuo maisto rūšies, pasakoju apie reaktyvų valgymą (ir kaip jis nepadeda išlaikyti numesto svorio), kaip susijęs prieraišumo stilius ir valgymo elgesys ir siūlau eksperimentą apie teisingą kalbėjimą.
Trumpai, bet išsamiai pasakoju apie riebalus supančius mitus, pasakoju apie tyrimus, kurie aiškina skirtumą tarp sprendimo pradėti ir sprendimo tęsti valgyti, kodėl paaugliai renkasi būtent tokį maistą, su kokiomis problemomis geimeriams padeda dorotis kompiuteriniai žaidimai, ir kaip atrodo "batsiuvys su batais" - arba kaip aš padedu sau su prasta atmintim ir perfekcionistiškais skersvėjais.
Kaip vis tik gera. Ryte šviečia saulė. Ne per karšta. Ne potvynis. Ne uraganas. Tiesiog gražūs debesys giedrame danguje. Gatvėse žmonių nedaug, bet yra. Visi veikia savo šeštadieninius reikalus, bet lėčiau, tykiau, ir iš to ramybė smelkiasi taip pat. Turguje gražiai surikiuoti obuoliai, šilauogės ir rožės. "Aš įdėsiu jums pusę kilogramo, kad žinotumėt, kiek grybų reikia pirkti", pyksta mūsų geroji pardavėja, bet ji iš tiesų mus myli, ir ją, kaip visada, norisi apkabinti. Iš esmės visi atsipalaidavę, ramiai eina ir pirmyn, ir atgal, gėlės kvepia, žmonės susitinka, keičiasi naujienomis, pinigais ir gerais palinkėjimais.
Pasakoju apie tai, kokie mitai pinasi apie psichologo darbą ir metodus, taip pat siūlau eksperimentą atidėliotojams.
Kai reikia pasitikrinti, kuri dabar diena - atostogos eina gerai. Kai klausimai yra tik apie tai, ar imti skėtį, ar saulėtekio metu lis, kur garnys ir kur valgysim. Negaliu nustoti galvoti apie tai, kad viduj kažkas išsilygina, ir čia pat paslaugiai prisistato prisiminimas apie ką tik išlygintą pagalvės užvalkalą, šiltą ir kvepiantį. Paklodės ir užvalkalai nebūdavo taip gerai, labai jau daug logistikos juos sutalpinti, lankstyti, perlankstyti, o užvalkalas - pats tas. Dabar nebelyginu beveik nieko... gal reikėtų, vien dėl malonumo.
Rekomenduoju knygą "Instinktai", pasakoju, ką reiškia maži postūmiai valgyme, kas yra puiki valgymo kontrolės treniruotė, ką saulės šviesoje daro melanokortinai, ar telefonai padeda mamos raminti stresą ir siūlau eksperimentą tiems, kas turi stabdančių minčių.
Man patinka dienoraštį rašyti šeštadienį. Kai iš ryto dar tylu, klausausi visokių tą savaitę mane užkliudžiusių minčių aidų. Šiandien klausausi pokalbio apie greitąją madą. "Rūbai neturi būti pramoga", sako nematoma pašnekovė. Bet tikrai. Trūkteliu už tos minties, ir kaip ropė išlenda dar kita - mes esam taip į pramogas ir malonumą orientuota civilizacija... Spontaniškai net sunku įsivaizduoti, kokius argumentus prieš pramogas kažkas galėtų pateikti. Ir labai lengva įsivaizduoti, kaip kažkas - ne, kaip beveik visi - sako "o tai kas čia blogo? Jau ir malonumo jokio nebegalima?...", lyg tai būtų vienintelis ir paskutinis pozityvus dalykas gyvenime.
Rekomenduoju knygą "Savanaudis genas", pasakoju, kas slepiasi už sprendimų kažką suvalgyti, kodėl gali būti, kad nutukusių žmonių daugėja, o suvalgomo maisto kiekis - mažėja, kodėl tėvai duoda vaikams užkandžių, kaip žmonės žiūri į robotus ir siūlau eksperimentą perfekcionistams.
Žalios smilgos, raudonos smilgos, šviesiai geltonos smilgos. Plaukia pro šalį lyg gražiausia vėliava, ir tik pasakius garsiai suprantu, kad tikrai taip ir yra. Viskas ištįsta ir susipina į vientisą taikos, šilumos, ramybės, poilsio ir kelionių raštų juostą, kurią audžia suopiai, gandrai, kregždės, ir stropiai dangsto debesys. Negaliu negalvoti apie penkis šimtų dienų malamą, kankinamą, deginamą, draskomą žemę, kurioje juosta visiškai kitokia. Kažkada, kai karas buvo dar snaudžiantis, kilo dviprasmiški jausmai, žiūrint į ant apkasų krašto auginamus svogūnus. Turėjau suprasti ir tada, kad jų niekas nepalauš. Kažkada, kai dar tik aušo pirmas pavasaris, širdis plyšo galvojant, kad tokia galinga žaluma prieš tokį maitojimą neatsilaikys, ir gėlos apimti medžiai nebesužaliuos
Rekomenduoju knygą "Papasakok man daugiau", pasakoju, kiek reikia dienų sveikos mitybos pagrindams susiformuoti, kokios (netikėtos) žalos gali padaryti kompiuterinių žaidimų stebėjimas, kuo skiriasi stresuojančios ir depresuojančios mamos, kuo naudingi telefonai ir siūlau eksperimentą apie tobulą dieną.
"Nuotykių ir skanėstų!", dar vis šaukia mažas, bet ryžtingas mitingas mano galvoje. Kažkam atostogos dar tebesidriekia, pirštais sklaidant kriauklelių lobį, Atostogos nesibaigia, žengus per namų slenkstį. Nesibaigia jos nei išdalinus lauktuves ir baigus skalbti kalną rūbų. Kai technologijos paslaugiai primena, kaip atostogos klostėsi prieš metus ar prieš kelis, kažkas trūkteli laike, ir pasijunti, kad tos anos atostogos irgi dar vis tęsiasi. Pirma diena, kelias dar tik prasideda, bet jau rauna stogą...
Pasakoju apie manoreksiją, kaip žmonės dorojasi su sveikos mitybos iššūkiais, kai nėra lengva laikytis patarimų, kaip pandemija pakeitė vaikų valgymą (ir kam teko stipriausias pokytis), kas yra skaitmeninis socialinis palyginimas ir siūlau skirti laiko nuotykio ir poilsio skirtumų identifikavimui.
Pasakoju, kam iš tiesų reikėtų ruoštis metant svorį, kas nutinka su vaikų valgymu, jeigu jų smegenų vykdomoji funkcija yra silpnesnė, kuo fizinė erdvė skiriasi nuo kibernetinės erdvės ir.. einu atostogauti :)
Šiandien dėjausi dievo pirštu. Vienas žoles kirpau kitų naudai. Vienas sodinau, kitas guldžiau. Vienas drąsinau, kitoms dėkojau už gerą tarnybą ir skyriau užduotį būti mulčiumi. Iš kur mes turim tiek įžūlumo keisti kitų gyvybių gyvenimą... na taip, mes turim visokių tikslų, bet ar tikrai žirklės rankose mane daro sprendėju? Važiavom, pro langą bėgo pievos su lubinais ir vėdrynais, daugybe kitų žolynų, kurie puikiai leido laiką be mano - ir be visų kitų - žirklių. Kas ir kaip susidėlioja galvoje, kad mes imamės veikti kitus, ir ne tik augalus? Pririšam šunį? Uždarom vištą? Nutariam, kas, kada ir ką valgys, kuo sirgs ir ką veiks užaugę? Kur riba tarp pagalbos ir prievartos? Tarp naudos sau ir naudos kitam? Tarp bendrystės ir tiesiog stipresnės pozicijos panaudojimo? Tarp savisaugos ir kitų išnaudojimo? Tarp ambicijų ir lipimo per galvas?
Rekomenduoju knygą apie meditaciją, pasakoju, kodėl valgymo malonumas yra svarbus, dalijuosi tyrimais apie prievartos valgyti ir išrankumo ryšį, ar gali muzika pakeisti saldainį, ar reikia per nuotolinius susirinkimus įsijungti kamerą, ir siūlau dėmesingo pasivaikščiojimo miške eksperimentą.
Šiandien pirkau vilkdalgių. Tyčia einu į turgaus užkampį ir ieškau kuo kuklesnių "vitrinų", bet jose randu pačių man reikalingiausių dalykų. Šiandien tai buvo mėlyni vilkdalgiai smailais žiedais, beveik laukiniai. Kiek prašot? Tas trys, tas pusantro, ir tą pridėsiu dar už penkiasdešimt centų. Puiku, labai gerai, imsiu viską. Laiminga tetulė pasakoja man ir priežiūrą, ir lotyniškus pavadinimus (taip!) visų kalbų mišiniu. Akies kraštu matau, kaip ištįsta dviem tetulėmis į dešinę sėdinčios pardavėjos ausis, ir ji skuba pridurti - imkit ir mano vieną, už eurą. Gerai, sakau, imu, tą geltoną. Gal reikia bijūnų, senovinių? Gal šito, gal ano? Ne, ačiū, jau gana. O, tai turit ateiti ir pas mane, vos ne už skverno tempia mane trečia pardavėja. Imkit už eurą. Oi, šitas didelis, ar mokėsit daugiau? Mokėsiu, žinoma, ir išsirenku mėlyniausią. Niekas pas mus šiandien neateina, dūsauja ji, visi šiandien tik braškes perka. Taip, sakau, šiandien šalta. Birželis, o lauke vienuolika laipsnių.
Rekomenduoju knygą "Menas nieko neveikti", pasakoju, kaip susiję stresas, valgymas ir miegas, galvoju iš kur turim stereotipą, kad vyrams reikia valgyti mėsą, kaip perfekcionizmas vaikus nuveda iki valgymo sutrikimų, ar pasitikėjimas skaitmeninėje aplinkoje formuojasi kitaip, ir siūlau eksperimentuoti pasielgiant kitaip, negu visada.
Niekaip negaliu išsijungti iš intensyvaus darbo srauto. Darbo, tiesą sakant, jau nebėra, jau galėčiau ilsėtis. Bet viduj viskas dūzgia, kaip spaudžiant greičio pedalą be pavaros. Tuščios apsukos.... Mano miego mechanizmui dar vis atrodo, kad keltis šeštą ryto yra nuostabiausia mintis - ir ji tikrai turi savo žavesio. Bet mano vidinė Pelėda, mano toteminis jėgų šaltinis, tūno susivėlusi kampe ir nieko nebesako. Sėdžiu saulėkaitoje tyloje viena (aš, ir dar dešimtys paukščių, kurie visi vienu metu kažką sako), ir bandau prisijaukinti ramybės jausmą bent kelioms minutėms. Nesvarstydama, ką dar reikia nuveikti. Nelenkdama pirštų. Neapžiūrinėdama ir nešukuodama aplinkos kritiškai. Netrikdydama natūralios tėkmės ir nebandydama būti greitesne už laiką.
Rekomenduoju knygą "Toksiški tėvai", pasakoju apie tai, koks galvos vaidmuo valgant, tikrinu, ar įsitikinimas apie lieknumo svarbą yra tikslus, kaip susijusi atstūmimo baimė ir valgymo sutrikimai, kas imasi tokių baisybių kaip "body shaming" ir "slut shaming", ir siūlau eksperimentą "ne-taip" kasdieniam negatyvui subalansuoti.
Man labai įdomus valgymas. Nežinau, ar čia sprendžiu kažkokius karminius badavimo ir persivalgymo klausimus iš kažkurios šeimos šakos, ar atsitiktinai užkliuvau ir susidomėjau. Bet jeigu per dvidešimt penkis metus neparėjo, tai matyt jau nebepraeis. Niekada nepraleidžiu progos apie tai pakalbėti - tiesa, tenka nepraleisti ir progų apie tai patylėti. Man tiesiog rauna stogą pagalvojus, kad kiekvienas agurko kąsnis, viduje sprogęs angliavandenių, amino rūgščių, vandens, mineralų ir vitaminų fejerverku, suskilęs į smulkiausias dalis, apsuka kelis ratus per įvairias organizmo sistemas, ir tampa mano pirštu, kuriuo spaudžiu raidę "a", ar net spaudžiu to paties agurko sėklą atgal į žemę. Mes paraidžiui esame tai, ką mes valgome - ir dar truputį tai, ką valgė mūsų mama. Mes neturime daugiau iš ko atkurti tai, kas nusilupa, nukrenta, pasensta ir sudyla - o taip daro beveik visos ląstelės. Mes nesinešiojame tų pačių ląstelių, kurias nešiojomės, kai mums buvo penki. Iki dabar mes jau esame naujų ląstelių rinkinys...
Rekomenduoju knygą apie miegą, bandau atpainioti bio, psicho ir socialinius veiksnius mūsų gyvenime, dalijuosi tyrimu apie tai, kas padeda formuoti sveiko valgymo elgesį (ne valia!), kas gali padėti negadinti vaikų mitybos, kai aplink vienas stresas, ką blogo gali nuveikti polinkis kaltinti kitus ir siūlau stebuklo eksperimentą.
Absoliučiai kiekvieną pavasarį man atrodo, kad pavasaris ateina per lėtai. Nes visada pamenu tą pavasarį (kuriais metais jis buvo - aišku, nepamenu), kai kovo mėnesį jau vaikščiojome trumpomis rankovėmis, o balandį gal ir maudėmės. Gal ir nesimaudėm, Bet gegužę - tikrai. Maudymasis, kaip galimybė matuoti laiką... Gerai, kad yra galimybė pamatyti, ką šiuo metu fotografavau prieš metus ar kelis metus, kažkaip grąžina į realybę. Bet greitesnio pavasario man norisi visada todėl, kad norisi greičiau sulaukti atgal grįžtančių lapų ir gėlių. Todėl nuosekliai pavydžiu šiltesniems kraštams, kur gyvybė pabunda anksčiau - arba net niekada neužmiega, tik keičiasi. O, pas jus jau žydi narcizai... O, pas jus jau noksta braškės... Ką jau čia - o, pas jus jau žalia.
Rekomenduoju knygą apie "Alinantis perdegimas", apibendrinu psichologinius patarimus, kaip rūpintis sveika vaikų mityba, dalijuosi ilgo straipsnio apie alkį, judėjimą ir mitybą santrauka, pasakoju, kuo skiriasi norėjimas ir mėgimas, taip pat kaip veikia "imk/stok" treniruotė.
Kaskart, kai kas nors sako, kad aš tokia rami ar tokia kantri, aš jaučiuosi kaip Pūkuotuko Paršelis. Kuriam didžiausias žygdarbis yra "nedrebėti iš paviršiaus". Ir aš tą žygdarbį valdau. Man iš vidaus tai atrodo, kad aš visko bijau, ir kad mano kantrybės rodiklis nuolat svyruoja apie nulį. Aš suprantu, kad ir kodėl mano paviršius gali atrodyti kitaip. Taip pat suprantu, kad čia mano užsiaugintas kailis, kurio man reikia būtent todėl, kad bijau, ir kad neturiu kantrybės. Jis čia būtent todėl, kad kažkada bijojau ir nekantravau taip, kad negalėjau to pakelti. O tada jau kyla kitas klausimas - ar aš tokia, kokia esu iš vidaus, plius mano kailis - ar tai ir nėra iš tiesų kantrybė ir ramybė? Ar kantrybė nėra kaip persikas, kur visi pradedam nuo kauliuko, nuo beveik absoliutaus nekantrumo, kurį per laiką ir patirtį apvyniojam sluoksniais gebėjimų, ir vyniojam tol, kol virstam pūkuotu persiku?
Rekomenduoju knygą apie dėmesį, pasakoju, ar gera mintis dietos laikytis kartu su draugais, kaip susiję malonumas ir leptinas, grelinas bei insulinas, kaip maistas veikia smegenų vykdomąją funkciją, taip pat kaip smegenų vykdomąją funkciją veikia fizinis aktyvumas, taip pat kaip smegenys priima sprendimus dėl siekio gauti didesnį ar mažesnį malonumą.
Vis su pavydu ar su kažkokiu panašiu jausmu žiūriu į žmones, kurie pergalingą pabaigą švenčia pozityvių emocijų fejerverkais ar vulkanais. Atrodo kad tai, šis jausmas ir yra tai, dėl ko buvo įdėta tiek pastangų. Kad dabar galima vaikščioti pakylėtai, tapti kažkuo didesniu, iš lėliukės virsti drugeliu ar dar kažkaip panašiai. Tai ir yra TA motyvacija, vardan kurios viską darom, liejam keturiasdešimt antrą prakaitą ir nenustojam žiūrėti į horizontą.
Rekomenduoju knygą "Labas rytas, pabaisa", pasakoju, kodėl nebūna "paprasčiausiai storas", pasakoju, kaip smegenyse sukuriamas alkio signalas, kaip laimi greitas, o ne teisingas sprendimas, kaip iš fiziologinės ir emocinės informacijos susiformuoja patyrimas, kas yra išankstinis malonumas, kaip leptinas ir grelinas veikia vykdomąsias funkcijas ir siūlau eksperimentą apie pyktį.
Viena iš priežasčių, kodėl man patinka mokytis yra tarpai. Tarpai tarp dalykų, kuriuos atpažįsti. Kuo daugiau atpažįsti, pavyzdžiui, gėlių - tuo daugiau dalykų matai pievoje. Jeigu visos gėlės ramunės, tada pieva atrodo kaip vienas Kažkas. Jeigu kiekviena gėlė turi savo vardą, tada pieva yra Tūkstančiai atskirų stebuklų. Tada matai tarpus tarp jų. Tada supranti, kad Viena iš tiesų yra Tūkstančiai. Pieva nedingsta, bet atsiranda naujas sluoksnis. Nes juk dar žinai, kad kiekviena ramunė turi savo Tūkstančius. Kuo daugiau tarpų, tuo daugiau galimybių juose sustoti. Taip mane džiugina ir žmonės. Ne kaip viena minia, populiacija ar grupė - nors yra ir toks Vienis, ir jis irgi turi savo stebėtinų savybių. Kiekvienoje minioje yra Tūkstančiai visiškai nepakartojamų, o kiekviename žmoguje - tūkstančiai jo paties savybių, minčių, jausmų ir veiksmų. Ir kuo daugiau matai, tuo įdomiau darosi, tuo daugiau išdryksta priežastinių ryšių, tuo dažniau aplanko nuostaba ir džiaugsmas.
Rekomenduoju knygą apie ribinį asmenybės sutrikimą, pasakoju apie riebaus ir saldaus maisto žalą, apie epikūriško maisto apibūdinimo naudą, dalijuosi tyrimais apie tai, kodėl sunku laikytis valgymo režimo, kas trukdo vaikus maitinti sveikai ir kuo ypatinga terapija pagyvenusiems žmonėms.
Sunku, kai esi psichologė, bet klausai paskaitos apie grybus, nešokinėti prie analogijų su žmonių bendravimu. Labai stengiuosi, bet sunku. Grybai yra mano sena nė kiek nesurūdijusi meilė - šalia kitų -niolikos, psichologija irgi. Dar kartu prisimenu, kad jau kelinta diena porinu apie tai, kaip žmogus mokosi, ir kad asociacijų tinklas yra pagrindinis būdas įsodinti informaciją ilgam laikui į atmintį - bet ir šitam sakinyje jau matau grybienos tinklą, atidžiai saugantį kiekvieną išgirstą žodį.
Grybų yra visokių dydžių ir visur, ir man jie pinasi dabar jau kiekviename sakinyje ir kiekvienoje mintyje. Ne, grybai nėra tik tai, ką pjaunat miške, čia tik "gėlytės" - ne pati didžiausia, ne pati svarbiausia ir ne pati pastoviausia grybo dalis - didžiausia dalis yra nematoma ar prastai matoma, pasislėpusi po sluoksniais dirvos ar žievės. Kaip ir žmogaus sąmonė.
Pasakoju apie valgymą mažais kąsneliais, kartojimą mokantis, įvairių atkartojimo būdų naudą, sąlyginių refleksų naudą mokymuisi, ir maisto pasirinkimo kriterijus tarp sveiko ir ekologiško.
„Man su tavim gerai – kodėl tau negerai?“, yra pasakę tūkstančiai sutuoktinių prasidedant eiliniam pokalbiui apie skyrybas. „Juk su manim viskas gerai, aš viską darau gerai, aš taip stengiuosi, kas su tavim po velnių darosi, kodėl tik tau amžinai viskas negerai?“ Skamba pažįstamai? Man irgi. Galėčiau apsimesti, kad skaitau mintis, nes viena aš esu tai girdėjusi vėl, ir vėl, ir vėl. Manau, girdėjote ir jūs. Kažkiek liūdna, bet labiausiai tai neviltis, kai vėl matau vieną žmogų, kuris užsidengęs akis, ausis, širdį ir visus kitus geriems santykiams skirtus savo organus, kuo kruopščiausiai bando nusirankioti nuo savęs paskutinius atsakomybės trupinius ir visą plačiais mostais supilti ant savo kažkada mylimiausio žmogaus. Arba įsivaizduojamai mylimiausio, gal vis tik mylimiausias visada buvo pats arba pati...
Pasakoju apie neigiamų kalorijų mitą, ryšį tarp ultra apdoroto maisto ir priklausomybę nuo maisto, su mokymusi susijusius dalykus - asociacijų tinklo tankį, guminio ančiuko metodą ir užrašų naudą ir svarbą.
Tyliai lipu laiptais. Tyliai, nes dar tik 6 ryto, ir mano pelėdiškai sąmonei čia atrodo panašiau į laiką gultis, o ne į laiką keltis. Mano pelėdiška sąmonė, vis tik, ramiai tupi ant peties, nes mes taip jau darėme daug kartų. Saulė dar miega, bet raudoni debesų kilimai jai jau iškloti. Saulėgrąžos žiūri į rytus, stiebiasi, kuri pamatys saulę anksčiau. Šiandien turiu darbo ne savo laiko juostoje. Nors kaskart pamačiusi ne pilką saulėtekį, ar pakeliui į oro uostą, ar iš savo lango - pagalvoju, kad būtų gera keltis anksti ne tik per atostogas. Taip, kaip joti dviem arkliais iš karto – nes lygiai taip pat trokštu keltis kiekvieną rytą be žadintuvo. Per atostogas apgaunu gamtos dėsnius, atsikeliu saulėtekiui, ir vėl einu miegoti, ir tada jau keliuosi be žadintuvo.
Pasakoju apie mokymosi procesą ir jo sėkmės elementus, dalijuosi gimtadienio dienoraščiu, pasakoju, ko trūksta ir ko netrūksta vegetarams, mokymuisi palankią aplinką, Ebbinghauzą ir užmiršimo kreives ir kortelių metodą mokymuisi.
Lūkesti, tu dviveidi niekše. Iš vienos pusės tavo atlape įsegta vaivorykštė, po ja užrašyta „Visada ir viskas“. Iš kitos pusės nėra net atlapo, yra skylėti suglamžyti marškinėliai, ant kurių užrašyta „niekada“. Tai gal išvaryti visus lūkesčius, tiek to? Bet negaliu pakęsti lietuje šlampančių ir pro langus į vidų spoksančių spalvotų vienaragių. Tiesiog negaliu. Negaliu ir prileisti pilnus namų tik vienaragių, nes tada galvoje ištisinė diskoteka, ir tenka maitintis saulės šviesa. O chlorofilo tai nėra, nė vienos ląstelės! Skylėti marškinėliai kažkaip surikiuoja visus vienaragius, ir tada vietoj diskotekos vyksta ir standupai, ir arimas, ir dainavimas choru, ir net skamba maršas funk jazz ritmu.
Rekomenduoju knygą apie kvėpavimą, pasakoju apie serotoniną ir triptofaną, iš kur išvepiamame ore atsiranda anglis, skonio receptorius žarnyne, skirtingą maisto reikšmę skirtingiems žmonėms ir liekno kūno idealo internalizavimą.
Man atrodė, kad apie zebrus jau rašiau, bet nerandu tokio įrašo... Na, matyt sapnavau, Ne pirmas būtų kartas, kai sapnuoju labai ryškiai ir realistiškai, kad po to labai sunku atskirti, kurioje realybėje taip buvo. Taigi, ką tik prasidėjo baltas dryžis. Po juodo dryžio. Prieš kurį buvo baltas. Žinau, tai nėra labai nauja mintis, tik mano mintyse "gyvenimas kaip zebras" baigiasi bantu (ne kaspinu, o būtent bantu). Bet man tai labai padeda. Kai atrodo voliojuosi po juodą juodumą, visur po truputį nesiseka, o kai kur - nesiseka juodai. Tada pamenu, kad taip jau buvo, ir kad juodas dryžis baigiasi, visada. Čia tiesiog juodas dryžis, nieko daugiau. Jis tiesiog baigsis. Mano darbas - judėti tolyn. Net tada, kai nebesinori nieko, net tada, kai eiti nebeišeina - plaukti ašarų upeliu tolyn, bet vis tiek nepasiduoti. Ir tada ateis baltas dryžis. Jeigu pasiduosiu, jeigu mane apvynios juodi nevilties voratinkliai, jeigu pati sau pameluosiu ir patikėsiu, kad čia jau viskas - kas žino, gal prilipsiu kur juodo dryžio kertėj visiems laikams.
Rekomenduoju perskaityti "Laisvo nuo nerimo", pasakoju, kas nutinka vitaminams karštyje, siūlau dažniausiai naudojamus darbo lapus, dalijuosi tyrimais apie emocijų ir kontrolės jausmo ryšį, apie nuobodulį ir emocinį valgymą, apie aplinkos poveikį mėsos pasirinkimui ir apie smegenų reakciją į kaloringą ir į skanų maistą.
„Kas jus jungia?“, vis klausiu, kai kalbam apie santykius. Santykis visada yra linija, jungtis tarp dviejų ar daugiau žmonių. Santykis nėra kažkurio vieno žmogaus dalis – bet santykis tikrai veikia tai, kas kiekvienas iš mūsų esame. Mano galvoje santykis visada yra tam tikras „sukibimo paviršius“ tarp dviejų žmonių. Kuo daugiau bendrų vertybių, veiklų, pomėgių ir interesų, įsipareigojimų, patirčių – tuo didesnis „sukibimo paviršius“. Kuo stipresni ir pozityvesni patyrimai, kuo dažniau jie kartojasi – tuo stipresni „klijai“. Nepaisant metaforų tendencingumo, patirtis ir statistika visai joms neprieštarauja.
Rekomenduooju paskaityti "Ištrūk iš spąstų", svarstau, ar cukrus sukelia priklausomybę, pasakoju, kaip pandemija pakeitė porcijos dydį - ir kam, kaip atrodo anti-veganai, kaip vaikus veikia miego trūkumas, ir kaip tėvai kalba apie vaikų maitinimą.
Iš lėto atsėlinant gimtadieniui, kasmet vis pasidžiaugiu, kad tiek daug dalykų manyje pasikeitė. Labiausiai dėl to, kiek daug patiriu vidinės taikos. Buvo etapas, kai gimtadienis neypatingai patikdavo, nes atrodė, kad pasibaigus dar vieniems metams, kažko netenku. Kažko nenuveikiau, kažkam nepatikau, kažkur nepabuvau, kažko nepasiekiau. Panašiai kaip – buvo geras oras savaitgalį, o aš nepraleidau privalomojo laiko gamtoje. Seniau krimsdavausi. Dabar ta mintis neateina. Labai norėčiau žinoti, kas nutiko, bet, deja, nežinau. Dabar labiau skaičiuoju tai, kas buvo, kur pabuvau ir ką pasiekiau. Žinau, kad norų visada bus daugiau negu galimybių – ir tuo irgi džiaugiuosi. Nieko nenorėti praėjo atrodyti šiurpokai. Man dabar atrodo, kad mirti gniaužiant lapelį su norų sąrašu yra geriau, negu gniaužiant dienoraščio lapus su besikartojančiu „nebenoriu nieko“. Tiesa, gal čia padėjo tai, kad vienu momentu gyvenime pagaliau ėmiausi vykdyti tai, ką noriu, o ne tik norėti. Tikrai buvo, kad prašoviau pro šalį, ir buvo keisčiau negu apsivilkus švarką su visa pakaba. Ir buvo, kur vidinis stuburas stiprėjo bežiūrint.
Raginu paskaityti knygą "Apie kūnus", dalijuosi pastebėjimais apie maisto simboliką, labai moksliškai klausiu, ką reiškia "gerai valgyti", pasakoju, kodėl gerai prisiminti valgyti spanguoles, kaip alkis veikia pasirenkamą porcijos dydį, ir koks sudėtingas valgymo mechanizmas, kai reikia mokėti sklandžiai ištarti beta-kariofilenas.
Prieš savaitę man gyvenimas atsiuntė pauzės ženklą – du lygiagrečius brūkšnelius COVID testo langelyje. Neapsidžiaugiau, mano gyvenimas nelėkė trūktgalviais, man nereikėjo akimirkos atsikvėpti. Bet priešintis irgi nesiruošiau. Atsiguliau ir laukiau. Kol dangum prabėgs debesys, kol saulė atidžiai apžiūrės visus pomidorus, agurkles ir saulėgrąžas. Kol visos žvaigždės pažiūrės į miško kasnaktybę. Kol man žinomi ir nežinomi imuniteto mechanizmai pajunginės betkelioliką kartų mano temperatūrą aukštyn žemyn, išbandys įvairius skausmus, įjungs ir išjungs miegą. Trečią rytą nedrąsiai ėmiau tikėtis, kad jau sveikstu, tada pabandžiau kalbėti, ir viskas vėl grįžo atgal.
Pasakoju apie knygą atsparumo tema, dalijuosi tyrimais apie išrankius maistui vaikus, kaip valgymo greitis susijęs su kūno mase, kuo skiriasi anoreksija ir ortoreksija, kodėl žmonės valgo (tokį maistą, kokį valgo), kaip vaikai kalba apie maistą, ir dalijuosi darbo lapais įpročių tyrimui.
Kaip pasirinkti, kai visko tiek daug? Kaip nesuklysti? Kaip negaišti laiko tam, kas neteisinga?
Šio demono iškamšą dar vis laikau. Atminimui. Priminimui. Kol gyvas, demonas sustingdo vietoje. Negali pajudėti. Negali net pradėti galvoti apie bet kokį pasirinkimą, nes iš karto užlieja panika – o jei čia neteisingas, o jei kitas geresnis, o jei nebegalėsiu grįžti atgal? Bjaurus demonas. Norisi nežiūrėti į akis demonui ir nesirinkti. Nieko. Rinktis per sunku. Norisi tikėti, kad gal viskas gerai ir taip, kam iš viso kažką keisti. Visai gerai pamenu, kaip šokdama per du laiptus bėgau į kitą aukštą šaukdama – neliesk, dabar veikia, nieko nebejudink! Kažkoks panašus balsas viduje šaukia ir to pasirinkimo demono akivaizdoje. Kam, nu kam? Juk viskas buvo gerai. Reikia čia matai kažko, išsigalvojo, raškažis užpakalį drasko. Tegul būna kaip yra.
Rekomenduoju knygą apie jautrius tėvus, raginu prisiminti, kad esame tai, ką valgome (pažodžiui), klausiu kodėl vyrai nevalgo intuityviai, dar sykį svarstau nutukimą skatinančios aplinkos poveikį, ir lyginu kuo skiriasi jautri uoslė ir skonis nuo virškinimo sunkumų, jei renkamės riboti maistą.
Klausiau paskaitos apie mitologiją, kurioje buvo paliestas labai geras klausimas, tik, matyt, ne mitologinis - vienose kultūrose žmogus siunčiamas į žemę už bausmę (krikščionybėj irgi), kitose - žemė žmogui padovanojama už nuopelnus, arba tiesiog, kad jam būtų gera.
Ar įsivaizduojat, kaip tokia mintis, jei tik ją nešiotumėmės, leistų vertinti tai, ką turime - lietų, šilumą, klimatą apskritai, namus, artimus žmones, atsitiktines akimirkas? Galim liūdėti dėl to, kad lyja per daug, karšta per daug, per daug norim, per daug mokam, per daug kiti kišasi, per daug nesėkmių. Arba galim būti dėkingi dėl to, kad nereikia laistyti, kad oras gaivus, kad negyvenam gatvėje, slėptuvėje ar prieglaudoje, kad turim kuo mokėti, kad turim šeimą, kad be jokios priežasties mus ištinka ir sėkmė.
Ką reikia daryti, kad būtų daugiau laimės, ar nervinantis žmogus valgo - ar nevalgo, kaip sudėtingai ekranai veikia valgymą, kokios priemonės efektyviausiai keičia su valgymu susijusį elgesį, ar sunku pasakyti "ne" ir dėmesio tendencingumas.
Kažin, kiek aš pervertinu savo pačios nerimą?... Važiuoju atostogų, šią pat akimirką, kai tai rašau. Pro langą stebiu tai saulės nušviestus, tai debesų šluojamus laukus, ir viduje ento balsas sako - "mėgstu važiuoti link jūros, jausmas lyg žygiuotum nuokalne..." Ta proga vakar, "kad būtų ramiau", iki pat sutemų tvarkiau visokius reikalus - ne tam, kad susidėti daiktus ir ko nors nepamiršti, bet kad liktų tuščias inboxas. Į kurį per atostogas nežiūrėsiu. Kuris po atostogų jau vis tiek bus pilnas. Kad būtų ramiau...
Raginu paskaityti knygą apie tinginystės mitą, nagrinėju, ką reiškia "nuo rytojaus", dar kartą pasakoju apie slopinančiąją kontrolę, DNR paveikslą, salotų pavadinimo įtaką ir nuobodulį.
Mano santykis su vienatve per gyvenimą toks kažkoks komplikuotas. Kažkada labai bijojau būti viena. Po to buvau viena, ir tiek - viena, nes blogiausia, viena, nes geriausia, viena nes kitokia. Buvo kai norėjau būti ir viena, ir ne viena tuo pat metu. Kai buvau viena ir džiaugiausi, kad galiu būti bet kuo. Kai buvau viena, ir vėl ėmė baimė, kad vien liksiu visada. Kai buvau ne viena, bet vis tiek pabaigoje likdavau viena. Galiausiai buvo etapas, kai troškau būti viena. Ir kai man labai patiko būti vienai. Manau, kad praėjau visus santykių etapus su šia keista būsena, ir dabar man ji ir pažįstama, ir nebegrėsminga, ir tiesiog gerai ir taip, ir taip.
Pasakoju apie bendrystės jausmą, stereotipus apie mikrobangas, apie apsišaukėlio sindromą, mankštos poveikį norui valgyti, porcijos dydžio ir požiūri į maistą ryšį, dalijuosi rašiniu apie nerimą ir tyrimu apie slopinančiąją kontrolę.
"Jai gerai, jai nereikia keltis ryte" - "jam gerai, jis turi dėl ko keltis ryte". Užsiimdama minčių skaitymu, taip galvoju apie du vienas kitą stebinčius žmones. Arba nereikia numesti - nereikia priaugti svorio. Arba pilni namai - tušti namai. Kažkodėl taip gaunasi, kad žolė visad žalesnė kitoje pusėje, ir visad liekam sakyti "man tavo problemos".
Taip susitelkiam į savo esamą problemą, taip ją išaukštinam (sudievinam?...), kad imam nuoširdžiai tikėti - išsprendus šitą, VISKAS bus gerai. Šitos problemos akivaizdoje jaučiamės bejėgiai, o kitų problemų akivaizdoje - visagaliai. Kitas tai tikrai lengvai išspręsime, ir dar palydėsime giliu pasiekimo jausmo malonumu. Ar čia toks visagalybės melas, kurį sau nusimezgam, kad pasijaustumėm geriau?
Pasakoju apie Shinrin Yoku (arba maudynes miške), kaip apie dėmesingumo pratimą, svarstau ar blogai šildyti maistą, virtualios realybės privalumus, maisto kaip identiteto idėją, nerimastingo prieraišumo ir emocinio valgymo ryšį ir stebuklingo klausimo techniką.
Šiomis dienomis apie žiūronus pirmą kartą galvoju kažkaip... suturėtai. Žiūronas, kuris savo romantinį atspalvį man įgavo nuo Žiulio Verno knygų visada atrodo vienareikšmiškai gerai - nes leidžia pažiūrėti iš arčiau į kokį nors labai trokštamą tikslą. Realiai esi dar kažkur ties horizonto brūkšniu, o jau gali pažiūrėti, kaip šiltos skaidrios bangos skalauja baltą smėlį ir kaip linguoja pakrantės palmės. Iki uosto plaukti dar visą dieną, bet jau matai, ką gamina užeigos savininkas - ir su kuo jis juokiasi.
Lyginu psichologinį ir fizinį sveikimą, pasakoju apie su pokyčiais susijusius mitus, tikrinam, ar vaikai valgo tik tai, ką mėgsta, kaip muzika padeda nuo emocinio valgymo, kaip staigiai smegenys sureaguoja pamačiusios maistą ir kodėl meduolis visada laimi.
Gyveno kartą žmogus. Paprastas, bet ne primityvus, geras, bet ne bestuburis, protingas, bet ne genijus. Tiesiog žmogus iš pačios storiausios Gauso kreivės vietos. Dirbo nuoširdžiai, bet nesinėrė iš kailio, retkarčiais gaudavo pagyrimų, retkarčiais - kritikos, kartais pasistengdavo, kartais pasisekdavo. Žmogų jo Mama mokė, kad reikia padėti ir duoti. Mamą jis, žinoma, mylėjo ir gerbė, todėl darė kaip lieptas. Davė marškinius, vandens, ranką, širdį, sykį net inkstą. Davė patarimus, pagalbą, atjautą, dalijo idėjas, įkvėpimą, žarstė kritiką. Mama nemokė Imti. Imti, ji sakė, yra Negražu. Neimk. Todėl Žmogus sakė visiems, kas jam ką nors siūlė - ačiū, ne, bet gal ką nors Imsit? Pagalbos? Patarimo? Širdies?
Dalijuosi mintimis apie baimę praleisti progą, artimosios žmonių aplinkos poveikį valgymo sprendimams, muzikos įtaką valgymui, žmonių požiūrį į veganus, į jų moralės ir sveikumo vertinimą ir su valgymu susijusias asmenybės savybes.
Šiemet, turbūt, pirmą kartą karšta. Sėdžiu ant žemės, jaučiu, kaip šlampa užpakalis, bet man tai nė kiek nerūpi. Oras intensyviai kvepia alyvomis. Sėdim pačiame Alyvų kalno viduryje (ne To Alyvų kalno - o Šito Alyvų kalno). Dalinuosi savo krauju su keletu uodų. Tegul. Maža donorystė būsimam kokio nors paukščio labui. Kvepia kaip pavasario atostogos Kaune ir vasaros atostogos pajūryje. Kaip tankus vėjo plaukuose, šiltos odos, storų įdomių knygų ir lengvo "ai" metas. Laikas vos drįsta sėlinti, net jei jį ir galima matuoti kitų alyvomis besigėrinčių sakiniais ir žingsniais. Baltos, rožinės, melsvos, violetinės. Paprastos ir pilnavidurės, mažos ir didelės. Tankios ir visai ikebaninės, žaliais ir geltonais lapais. Visos vienu metu pajutusios tiek džiaugsmo, kad nesitvėrė savoje žievėje ir sprogo kuo gražiausiais fejerverkais. Štai. Prašom, čia jums. Laiko sustabdymui, jūsų asmeninei amžinai zen akimirkai. Ar bus rytoj, klausiu, ar galiu grįžti? Kas yra rytoj, kai dabar trunka amžinai?, klausia alyvos. Tiesa, tiesa. Čia ir dabar telpa visi pavasariai, visos atostogos, buvusios ir būsimos, visi įrodymai, kad pavasaris atėjo ir nebeišeis, kad vasara vis tiek sušildys, net po to, kai pasibaigs, ir atrodys, kad lis amžinai.
Pasakoju apie savo pirmą sodą, ypač skoniams jautrius žmones, svarstau apie tai, ką reiškia būti šeimos maitintoju, kaip mūsų valgymo sprendimus veikai tai, kaip matome kitus valgančius, kada išmetam daugiau maisto ir kaip vaikų maisto neofobija susijusi su jų mąstymo lankstumu.
Šiandien viskas taip greitai keičiasi. Penkios minutės šiltos saulės, kvapą gniaužiantys skaisčiai balti debesys, šalto vėjo gūsis, juodi debesys, lietus be ledukų, lietus su ledukais (laikykitės pomidorai, laikykitės!...), vėl saulė, greitasis sodinimas (o! narsuoliai sukulentai, vis tik atsigauna!), dar lietaus, dar vėjo... Primena pajūrinius klimatus. Kurie primena visų pirma atostogas, visų antra - jausmą, kad esu gyva. Na, ne tai, kad dažnai jausčiausi mirusi (nors būna ir tokių akimirkų), bet nuolatiniai pokyčiai vis dirgina kažkokį džiaugsmingos gyvybės pojūtį ("orientacinį refleksą", paslaugiai, bet dygiai sako vidinė ypata raginiais akiniais). Maždaug taip būna gera greitai važiuoti arba plaukti, skrodžiant orą. Judėjimas, tėkmė, srautas, nuotykiai, naujovės, pasikeitimai, tobulėjimai, atradimai. Visko reikia, kaip gyvybės įrodymo. Gal net ne vien gyvybės - ir jėgos, ir jaunystės, ir drąsos. Ne taip jau dažnai pokyčius ir progresą vertinam neigiamai - dažniau net nepradėjus susimąstyti, galva ima spontaniškai linksėti - taip taip, gerai pavarei, taip ir laikyk.
Svarstau apie tai, ką reiškia pažinti save, pasakoju apie maisto neofobiją, apie ketinamą ir realiai suvalgomą maisto kiekį kartu su kitais, dalijuosi atsakymu Laimės Dietai apie autizmo diagnozę, postringauju apie sveiko maisto sąvoką, apie valgymo šeimoje reiškinio struktūrą ir dalijuosi tyrimais apie maisto pasirinkimo ir progesterono ryšį.
Tiesiog maudžiausi art deco minčių sraute, aštuoniakampėse formose, tautiškuose motyvuose, asociacijų gijos tįso iki steampunkinių Viktorijos laikų, vis vaidenosi, kad girdžiu mažojoje laiptinėje brazdančius nešulius (šiandien laukėm džiovintų slyvų, šokolado, popieriaus laiškams ir pieštukų - bet netikėtai galėjo nustebinti ir apelsinų džemas), dar vis sklaidėsi skrebučių kvapas ir kažkur vis kitam kambary skambėjo lengvas svingas. Su ypatinga jėga šovęs noras gyventi laisvai, autentiškai, gražiai, patogiai smelkėsi pro mažiausius plyšius, gimdė gatves, įstaigas, namus su visterijomis, gatves su kavinėmis, šviesios ateities vaizdą, ir nepaliaujamą norą padaryti dar kažką. Tikrai, buvo ir Ingelevičiaus trobesiai, akmeninės gatvės ir laiptai į kalnus - bet buvo ir dešimtims tūkstančių normalus keturių kambarių butas su vonia, elektriniu skrudintuvu, šakutėmis alyvuogei, palmėmis, viso pasaulio maistu, žiniomis ir galimybėmis.
Pasakoju apie dienoraštį, kaip apie dėmesingumo praktiką, natūralią detoksikaciją, ko reikia sveikos mitybos įpročiams ugdyti, kaip palengvinti sau gyvenimą, gyvenant su ADHD, ką rašom prie maisto nuotraukų Instagrame, ir kaip viskas su viskuo susiję.
Žinojau šį žodį ir seniau, bet atrodo, kad tik kaip atvaizdą. Išgirdau dainą, ir žodis atgijo, suplasnojo ir išsiskleidė. Seniau turbūt būčiau pasakojus ilgą istoriją, koks tas jausmas. Kai tau tik trylika, o atsisveikini su draugais, kurių tiksliai žinai, kad nebepamatysi _niekada_. Kai bandai išsaugoti stebuklingo mėnesio likučius ir rašai po tris, keturis, penkis laiškus per dieną - bet galiausiai išsenka ir jie, ir lieka tik tas jausmas. Kai į dangiškas pievas išeina mylimi žmonės ir katinai. Tikiuosi, tikiuosi, kad jie ateis prie dangiškų vartų - bet gal, kaip toj knygoj, ir dangus toks didelis, kad niekada nesusitiksim?... Kai tau nebe trylika, bet ir išvažiuoti taip sunku, kaip per save visą išskelti bedugnę, į kurią sukrenta visa iki šiol turėta meilė, laimė ir džiaugsmas, be aido ir be atspindžio. Kai žiūri į mažą narsų kosminį aparatą, kuris 9 metus skrido iki Plutono, dieną fotografavo kvapą gniaužančias nuotraukas, ir dar devynis mėnesius jas siuntė atgal, ir nuskrido tolyn... į niekur, į kosminę tamsą ir tylą - tol, kol užteks jėgų tirti ir pasakoti mums.
Dėmesingas vaikščiojimas, sabotuojančios mintys, atominiai įpročiai, kaip mamos verčia vaikus valgyti, ir kaip graži aplinka ir valgymo kompanija veikia valgymą.
Kažkada tai buvo tokia diena. Jau mažai kas iš dar gyvų ją bepamena. O mes netgi labai atsiminsim. Tada jos laukė ilgai, ir aš labai tikiuosi, kad tiek ilgai laukti nereikės. Dabar kiekviena diena atrodo trunka šimtmečius. Nežinau, ar ją vadinsim pergalės diena. Aš jos laukiu, kaip Pabaigos Dienos. Dienos, kai pagaliau bus galima baigti griovimo ciklą ir pradėti augimo, statymo ir kūrimo. Kai bus galima vėl sėti ir sodinti nesibaiminant, ar "verta". Nors gal visada verta. Negaliu užmiršti tų svogūnų susodintų ant apkasų krašto. Žinau, kad aš daryčiau lygiai tą patį. Aš būčiau ta bobutė, kuri liepia į kišenes įsidėti sėklų. Aš vešiuos kišenėse sėklų, kai ten važiuosim pažintinių atostogų, ir jas paslapčiom visur barstysiu, kad visa ši žemė greičiau sužydėtų.
Sodininkavimo psichologija, streso ir mitybos ryšys, intuityvus sveiko maisto pasirinkimas, ketogeninės mitybos ir alkio ryšys, kokios psichologinės savybės leidžia sėkmingai išlaikyti sveiką kūno svorį ir kartu ilgai gyvenančių žmonių mityba.
Žinot tą akimirką, kai su iškilminga tylos akimirka jums įteikia kažką "jūsų mėgstamiausią", tik ten yra kažkas VISAI net nepanašaus į tai, ką jūs mėgstat iš tiesų? Kai esat pacifistai, bet gaunat dovanų kuponą į šaudyklą? Kai gaunat jau trečią tokią pat knygą, ir lieka ją tik pastatyti prie kitų, nes nė vienos nesiruošiat atsiversti? Kai gaunat išskirtinių kvepalų, nuo kurių jums iš tiesų tai gniaužia kvapą, ir ne gerąja prasme?
Būna, kad automatiškai išlenda "O, labai ačiū, kaip malonu" ir paslaugiai nustumia vidinį pasipriešinimą gilyn į vidų. Žmogus stengėsi, ruošėsi, galvojo, reikia mandagiai priimti ir įvertinti pastangas. Ir tikėtis, kad neklaus ar patiko, ar dar blogiau, kaip anekdote - "o tai kitas kaklaraištis, reiškia, nepatiko???". Mes tikrai neskaitom vienas kito minčių, ir tai tikrai nėra paprasta, žinoti, suprasti, o ir prisiminti, kas kiekvienam žmogui yra mėgstama, artima ir norima.
Pasakoju apie meditacijos pagalbą kenčiant skausmą, atsparumą insulinui, tai, kas traukia lauk iš komforto zonos, pozityvias ir negatyvias galvojimo apie save puses, svarstau ar pagerėjus grįžtam atgal - ar einam tolyn ir dalijuosi savo kovos muzikos grojaraščiu.
Šiandien kėliausi nešeštadieniškai anksti, jau baigiau didžiausią dienos darbą, už lango tuo tarpu visą laiką lijo. Katinas, mane prižiūrėdamas, jau privargo, ir guli parėmęs smarką ant siūlų kamuolio. Man tuo tarpu viduje viskas verda, sustyguota, norisi veiksmo, nors aplinka tikrai siūlytų prigulti po pūkuotu apklotu. "Nežinau nuo ko pradėti", juokiuosi viduje. Juokiuosi, nes man tai visai neįprasta frazė, o štai man klientai ją man sako, manau, dažniausiai. Ką dar sako?
Sveikinu su Zuikių Dievo diena, matuoju, kiek cukraus yra vynuogėse ir bananuose, pasakoju, kodėl reikia vaikščioti laisvalaikiu ir kaip subjektyvus savo patyrimo pasakojimas geriau veikia santykius, siūlau darbo lapą įtemptos situacijos analizei ir paskaitą apie motyvaciją.
Ši savaitė atsiuntė man emociškai nebrandžių tėvų temą. Pasibalnojus nosį akademiniais akiniais, galima būtų papasakoti apie tėvus, kurie kalba apie amžiną vaikų pareigą ir skolą jiems, tėvams. Apie tėvus, kurie tuomet, kai vaikai elgiasi netinkamai, patys reaguoja kaip vaikai: šaukia, niršta, baudžia tylėjimu. Apie tėvus, kuriems papasakojus apie kokią nors savo bėdą, jie imasi aiškinti, kaip jiems nutiko dar blogiau ir visą klausimo esmę sutelkia į save. Apie tėvus, kurie savo suaugusias problemas sukelia ant savo trapių vaikų pečių. Apie tėvus, bendravimas su kuriais visada atrodo kaip monologas, kuriame jie atlieka pagrindinį vaidmenį. Apie tėvus, kurie menkina kiekvieną jūsų problemą lygindami ją su badaujančiais vaikais Afrikoje ar kitomis "gerokai didesnėmis" bėdomis. Apie tėvus, kurie priekaištaudami savo vaikams, sako "būk geras".
Dėmesingumo meditacija priklausomybėms, sokratiškasis klausinėjimas, miego ir valgymo ryšiai, atsparumas traumos akivaizdoje, kaip žmonės tikrina, ar teiginys yra tiesa ir kaip sakyti "ne".
Žiūriu į baltą lapą, ir suprantu, kad žiūriu taip pat, kaip į juodą žemę. Ką čia dar pasėjus... Ką čia dar pasodinus ir išlupus iš žiemos lukštų. Žmonės juokiasi, florofilija sako, ar šiaip reikšmingai sukioja pirštą mintyse, išorėje mandagiai šypsodamiesi. Bet jeigu imčiau pristatyti visus savo vidinius gamtininkus, tai laikykitės, neužtektų visų mano vazonų, prašom, nesistumdykit - Aristotelis ir Babilono sodininkas, Paganelis ir Hemulis, Čepulis ir Paltanavičius, Kurdiumovas ir Jasionis, tetulytė su pelargonijomis ir sanpaulijomis, ir dar visi, kurių vardų mano labai jau netalpi vardų zona neišsaugojo, kurie sodina botanikos sodus, augina ekologiškus ūkius, mėto partizanines gėlių bombas. Tai čia tik pirmos eilės.
Dėmesingumo meditacija nerimui, legenda apie du vilkus, agresyvaus nesuvokiamo elgesio priežastys ir sprendimai, bendrystės jėga ir pergalės dainos.
Dėmesingumo pykčiui meditacija, intuityvaus valgymo mechanizmas, valgymo elgesys pandemijos metu, kaip gerai gyventi, ką gali aiškiai išreikšta mintis, ir jumoras, kaip atsparumo pagrindas.
Dabar mums svarbiausia nepavargti, sako televizorius ryte. Mums svarbu vienaip, jiems visai kitaip. Bet jeigu mes pavargsim, jiems bus ypač riesta. Mes vargstam tik savo galvoje - tuo tarpu ir ramiai miegodami (aišku, turiu omenyje lyginant su jais), ir pakankamai atsigerdami, pavalgę ir nuriję mums reikalingą tabletę. Nuovargis atslenka, kai ilgai, per ilgai darome kažką. "Per ilgai" kiekvienam savaip, kiekvienas turim vis kitokią atsargą jėgų tam kažkam daryti. Per ilgai bėgti, per ilgai dirbti, per ilgai jaudintis, per ilgai skaičiuoti, per ilgai laikyti iškeltą ginklą, per ilgai stengtis, per ilgai išsilaikyti neužmigus, per ilgai budėti, per ilgai juoktis, per ilgai verkti. Taip, ir aš pavargau nuo karo - pavargau verkti nuo menkiausio dirgiklio, pavargau sapnuoti sugriuvusius namus ir prisiminti tą vienintelį nuosavą karo sapną, pavargau skaityti žinias (nors ir atrodo, kad negaliu nustoti), pavargau skaičiuoti dienas ir laukti tos paskutinės dienos, kai man atrodo, tiesiog nualpsiu nuo jausmų pertekliaus.
Plastikinio maišelio scena kaip dėmesingumo meditacija, mirtina baimė valgyti arba anoreksija, laisvė kaip kolektyvinė idėja, suomių mintys apie buvimo miške naudą, ir kodėl vaišiname svečius maistu.
Nekeliavau gal jau tūkstantį metų. Aišku, kad tai netiesa. Bet jausmas lygiai toks. Ir tas tūkstantis metų nesijaučia kaip koks labai užlankstytas pagražinimas. Naktinis miestas jau buvo labai daug žadantis. Nebaigtumo jausmas, sėdėjęs ant kaklo visą vakarą, jau lyg ir išsitiesino, kartu su ant lagamino paslaugiai pakišto peties kojomis. Už didelio lango aušta, ir dailiai surikiuoti lėktuvai ramiai kvėpuodami laukia savo eilės.
Dėmesingumo meditacija "Uragano akis", miego ir mitybos ryšys, emocinis nuovargis, straipsnis apie bejėgystę, veiksmo galia, kaltė ir motyvacija.
Paskutinėm savaitėm verkiu kasdien. Kartais atrodo, kad nuolat. Labai jaudina viskas, kas atsklinda karo rūku, bet turbūt tokia jo paskirtis. Jaudina ir niekada nematytas ryžtas, nors kartu matosi ir bedugnė baimė. Jaudina atsisveikinimo raudos ir išsiskiriančios šeimos. Jaudina kiekvienas gyvas traumų psichologijos vadovėlio pavyzdys. Jaudina mintis apie tai, kiek daug žmonių patirs negrįžtamus gyvenimo pokyčius, kiek daug turės rasti naujus namus ir naują gyvenimo prasmę. Ir zylutė ant kareivio apykaklės. Ir mama su ginklu ant peties. Ir purvinas katinas prie sugriuvusio namo. Jaudina ir naujai atsirandantys ryšiai su šeimos prisiminimais - matyt, jų patirtys per karą ir po jo atrodė panašiai, o dieve, kaip buvo šiurpu. Jaudina ir kiekvienas pasimatavimas - o ką aš daryčiau.
Prisimenu kolektyvinės sąmonės privalumus, siūlau susiruošti ir psichologinės pagalbos sau vaistinėlę galvoje, dalijuosi tyrimais apie potrauminį augimą, daugiausiai energijos žmogaus organizme deginančius procesus, ir šventiškai galvoju apie laisvę.
Gėla juoda, tamsiai mėlyna, bedugnė ir skaudesnė už skaudžiausią žaizdą. Gėla atrodo bekraštė ir bedugnė. Gėla dusina ir išsiurbia visus kitus jausmus ir jėgas, lyg begalinis kalnas užspausdama bet kokį šviesos spindulį. Visi kiti jausmai atrodo beprasmiai, lyginant su gėla. Gėla šiandien yra mano kaimynė. Ji ne tik neverda arbatos. Ji, žiūrėdama į akis, lėtai išpila paskutinį puodelį vandens ant į dulkes sudžiūvusios žemės. Gėla lėtai pirštais ore piešia ir piešia tuos pačius paveikslus - purvinus išsigandusius šunis, krūvomis miegančius vaikus, prie traukinio verkiančius vyrus, raudos purtomas moteris, sutrupintus namus ir gyvenimus, ir verčia trauktis į dar ir dar mažesnį tašką. Ko tu nori, gėla, ko tu nori?... Aš pamenu, kad sakydavau - visos emocijos reikalingos, visos turi savo darbą, bet dabar sunku patikėti ir savimi. Ko tu, gėla, ko?..
Aptarinėju, ar yra koks nors reikalas derinti maisto produktus, dalijuosi patarimais kaip padėti sau ir kitam krizės akivaizdoje, ką reiškia priimti (ir kad tai nereiškia "pasiduoti"), ir kodėl pamiegoti yra taip gerai.
Kai buvau maža, buvau labai baikštus vaikas. Bijojau tamsos, vagių ir plėšikų (kodėl?... juk net negalėjau žinoti, kas tai), plaukti ir net plauti galvą, važiuoti dviračiu, adatų ir kitokių gydymo procedūrų, ir užvis labiausiai bijojau vienatvės. Iš pradžių verkdavau, po to nebe. Mieliausiai gyvenimą būčiau leidusi tvirtai uždarytoje kriauklėje, vartydama savo vaivorykštinį perlą. Su kai kuriom baimėm dorojausi keliolika metų. Baimė mane išmokė keleto svarbių dalykų.
Rekomenduoju Crash Course "Outbreak Science", svarstau kokių garantijų gali suteikti dietos, pasakoju apie psichosomatinius simptomus, socialinių medijų nuovargį, baimę ir būdus su ja susidraugauti.
"Negaliu pasikeisti, aš tokia esu" - ir girdžiu taip sakant, ir girdžiu taip pasakojant apie kitus. Ir tokia frazė naudojama kaip nepajudinamas argumentas, kuriuo užkišamas bet koks ginčas, kuris reiškia, kad tam, kam tai netinka, turi susitaikyti ir patylėti į skudurėlį. Neva, kažkuri savybė yra įgimta, įpinta į visus organizmo audinius, ją atėmus - susmuksiu kaip bekaulė medūza, ar apskritai išnyksiu nuo žemės paviršiaus. Todėl nė nebandyk prašyti, reikalauti, tikėtis ar bandyti ją keisti. Ne. Aš tokia esu.
Dėmesingo klausymo meditacija, maisto vaizdo svarba, darbo lapai apie ikigai ir apie mus pačius, tyrimas apie sveikos mitybos motyvacijos formatą, priklausymo jausmo modelis, laiškai iš ateities ir ateities aš.
Daugybė lengva ranka (lengvu liežuviu?) dalijamų savipagalbos patarimų man kelia didelį smalsumą, o kartais - ir didelį susirūpinimą. "Priimk save tokį, koks esi", sako vienas. Ir mano klausimai, man atrodo, nesibaigs. Pradžiai - kaip tai padaryti? Kurias duris reikia atverti, kad toks-koks-esu įeitų, ir aš jam pasakyčiau, "o, labas, pagaliau atėjai, sėsk, kaip tik kepu pyragą". Tada dar labai įdomu, kas yra tas, kuris kepa pyragą? Kas turi priimti save? Tas kitas aš? Tas ne-aš? Kas nusprendžia, kuri dalis kurią priima? (Ir kokį, po galais, pyragą jie abu mėgsta?...).
Dėmesingo žiūrėjimo meditacija, vaikų maitinimo ir prievartos valgyti ypatybės, pozityvumo rezonanso įtaka poros ilgaamžiškumui, savęs sudaiktinimo apraiškos net mažų vaikų tarpe, besimokančių mašinų tyrimai santykių kokybės tema ir išrankūs valgytojai.
Gražus rytas, danguje smagiai šviečia saulė, čirškauja žvirbliai. Dar kartą pasilyginu ir timpteliu žemyn marškinius, ir giliai iškvėpusi, žengiu pro žvilgančias duris. Ką jau čia, tik svarbiausia diena gyvenime. "Laimingi", kukliai prisistato lentelė prie durų. Labas rytas - prašom prisėsti - sveiki, malonu, šiandien toks puikus oras, eikime į šį kambarį. "Taigi, kuo galime jums padėti", klausia manęs malonus balsas. "Noriu būti Laiminga!", išpyškinu jau dvi savaites repetuotą sakinį ledlaužį. "Taip, taip, nuostabu, kokių turit kvalifikacijų?", manęs klausia giedro žvilgsnio savininkas. "Ką?...", netikėtai sau pačiai lepteliu. "Na, kodėl manote, kad galite būti laiminga, ką jau išbandėte, kuo užsiimate, ką jau patyrėte - kodėl galvojate, kad galite būti Laiminga?".
Dalijuosi dėmesingumo meditacijos forma, kūno skanavimu, ieškau panašumų tarp Ezopo pasakėčių ir mitybos, dalijuosi tyrimais apie termogenezę, laimės paradoksą, atvirumo ir streso ryšį, giriuosi naujais darbo lapais problemų ir situacijų analizei ir dalijuosi rinktine video medžiagos apie skausmo psichologiją.
Išvažiavom, saulei beveik spiginant. Labai savim didžiavausi, kad ne tik sugalvojau, bet ir neužmiršau pasiimti saulės akinių. Pavienės debesų plunksnos palaipsniui virto debesų kailiniais, kurie galiausiai ėmė kristi ant žemės iš pradžių švelniu, o po to - visai suveltu sniegu. Atvažiavom jau ūžaujant stipriam vėjui.
Dalijuosi dėmesingumo pratimu su razina, postringauju apie pasilepinimą, pristatau naują porciją darbo lapų, dalijuosi tyrimais apie gilaus susižavėjimo jausmo poveikį kasdieniam stresui, apie virtualios realybės pritaikymą pandeminiam nerimui mažinti ir apie tai, kaip esame priklausomi nuo draugų, o penktadieniui siūlau porciją video medžiagos apie tas akimirkas, kai "nežinau, ko noriu".
Lauke labai gražiai sninga. Matosi giedras dangus, ir dalį sąmonės laužia mintis, kad iš giedro dangaus snigti neturėtų. Bet laimi mintis "užtat kaip gražu!". Gražu, kad sniegas užkloja viską, ir pasaulį restartuoja. Ypač, kai sniegas dar nepramintas. Tačiau... ar sniego apklotas išlaisvina, ar įkalina?... Ar čia pusiau pilnos stiklinės ir požiūrio kampo klausimas? Ar tai yra viskas vienu metu, kaip tas Schroedingerio katukas?
Dalijuosi dėmesingumo meditacija einant, prisimenu tekstą apie naktinį užkandžiavimą, dalijuosi tyrimais apie puošniąją kvepenę, naktines ir dienines žarnyno bakterijas, samprotavimais apie atsparumo savybę ir apie tais, kas meilė yra ir kas ji nėra.
Pabundu, akvariumas dar nešviečia, vadinasi, dar nėra septynių. Reikia keltis? Ar reikia dar pamiegoti? Galiu atsikelti, tyloje parašyti, pradėti skalbti, palaistyti gėles... Galiu užsimerkti ir dar pamiegoti, miego tikrai ne per daug paskutiniu metu, juolab, kad ką tik sapnavau mėlynų kosmėjų ir hostų pievą, tokių tikrovėje tikrai nebūna, kada dar gausiu tokią galimybę?... Klausti ko noriu būtų labai šmaikštašikniška, nes noriu abiejų, ir abiejų noriu nuoširdžiai ir stipriai. Nepadeda. Ko reikia? Hm. Ir abiejų, ir nė vieno. Viena iš neįmanomų kryžkelių. Jaučiu, kad lygiai tokia, kokia nulemia didžiuosius gyvenimo posūkius. Ne, šita tikrai ne tokia. Turbūt vis tik užmigau, nes kai į fokusą grįžo kambarys, buvau įpusėjusi pokalbį su žyniu ilgais dredais, kuris niekaip nenorėjo grįžti atgal į mūsų kosminę stotį.
Dalijuosi trijų žingsnių dėmesingumo praktika, pasakoju apie problemų sprendimą, dalijuosi tyrimais apie maisto išdėstymą minčių erdvėje, juokavimą konfliktų metu, geros savijautos pamokas iš vaikų ir prisimindama Viktorą Franklį, svarstau, kas yra laisvė.
Do it do it do it - mano galvoje vis skamba mažojo Liuciaus iš Disenchantment balsas. Ar kada skaitėt "Getting things done"? - dažnai klausiu per konsultacijas. Net į Nike "Just do it" aš žiūriu atlaidžiau ir gal net palankiai. Skaitau apie kognityvinės elgesio terapijos techniką pavadinimu "behavioral activation" (o, Jablonski... "elgesio įjungimas"? "sužadinimas"?), ir pritariamai linksiu ties kiekvienu žodžiu. Pirma arklys, po to vežimas. Pirma veiksmas, tada malonumas. Pirma veiksmas, tada prasmė. Pirma veiksmas, tada motyvacija. Paprastai tai taikoma depresijos gydymui - bet gal depresija ir neateina, kai tavo popieriniame, skaitmeniniame ar minčių kalendoriuje laukia mokiniai, klientai, daržai, tvartai, knygos, kelionės, kiemai ir kiti dalykai, kuriuos reikia nuveikti. Gal. Gal tai ne depresijos pasekmė ir simptomas, o priežastis?... Ar daug ir prasmingai veikiant apima depresija - ar apima nuovargis, kuris sustabdo veiklą, ir tada nuovargis naktį tyliai atidaro miesto vartus depresijai?...
Dalijuosi stebėtojo pozicijos meditacija, mintimis apie tai, kiek reikia gerti vandens, ką reiškia singlizmas ir matrimanija, ką daryti su tikslų nevykdymo nerimu, tyrimais apie vitamino B12 poveikį depresijai ir video nuorodomis apie konformizmą.
Toks jausmas, kad iš naujų metų pradžios mes laukiame kitokio stebuklo, negu iš Kalėdų. Kažkaip panašiai, kaip pas Neil Gaiman'ą yra senoviniai dievai ir modernūs dievai. Iš Kalėdų laukiame kažkokio senovinio ir amžinojo santykių ir ryšių stebuklo, iš Naujų tikimės naujos pradžios ir progreso stebuklo. Aišku, taip atrodo man. Gal čia tik aš tokių stebuklų ieškau ir laukiu tokių prasmių ženklų. Gal negaliu išlipti iš bendro choro "nuo naujų pradėsiu". Nors atskiri ingredientai atrodo teisingi - ir tikslų suformulavimas, ir jų suderinimas su emociškai ryškiomis ir prasmingomis akimirkomis, ir menamos starto linijos apibrėžimas, nuo kurios galima atsispirti ir su kuria galima pasimatuoti taip laukiamą progresą - bet galutinis rezultatas yra nesusiklijavęs ir neskanus sausainis. Ruoštis ir planuoti yra svarbu, o be to, labai malonu. Bet veikti yra lygiai taip pat svarbu, o kartais ir dar svarbiau. Tai labiausiai norisi kartoti, kai sauso vėjo gūsiuose aplink kojas plakasi niekada neįgyvendintų planų sudžiūvę pavidalai. Planuojant per daug toli, per daug plačiai, per daug gausiai - žinoma, dalis nudžius ir nubyrės. Bet mano akiai niekad dėmesiu ir laiku nepalaistytas, nepradėtas, išduotas ir nudžiūvęs planas yra vienas iš liūdnesnių vaizdinių.
Dalijuosi penkų pojūčių dėmesingumo pratimu, tekstu apie aplinkos poveikį sprendimui valgyti, kognityvine praktika praėjusių metų apžvalgai, tyrimu apie parasimaptinės sistemos skatinimą, beveik šimto metų senumo psulapiu apie maisto skonio svarbą, tyrimų apie neurotiškumo šviesiąsias puses santrauka, na, ir dalijuosi viskuo, kas man patiko per praėjusius metus.
Man labai patinka penktadienio vakarai iš šeštadienio rytai, kai jau daugmaž vienoda savaitė užlinksta ir pasuka į kitokį savaitgalį. Todėl Kūčios penktadienį ir Kalėdos šeštadienį atrodo dar geriau - tada visi buvę metai užlinksta posūkyje ir iš už posūkio padvelkia naujais, kitokiais metais.
Rekomenduoju kitą Aarono Becko knygą, šį karą ape poros santykius, samprotauju apie kūno vaizdą, dalijuosi tyrimais ape pusryčių naudą, sūraus maisto pavojus, ritualų naudą žmonių grupėms, ir linkiu švenčių proga - ne ramybės, ne laimės ir ne sveikatos.
Linkiu, kad jus ištiktų stebuklas. Visiškai nuoširdžiai. Toks netikėtas, nelauktas, be minties, kad nusipelnėt, užsitarnavot. Be laukimo ir beveik priekaišto - "nu kodėl man taip nenutinka". Be šalto geležinio ilgesio, pjaunančio visą kūną. Stebuklas, kuris nebuvo jūsų projektas, visos jūsų pastangos ir jūsų planas. Stebuklo, kuris atims jums žadą, ir pakels visus jūsų pilvo drugelius į orą. Stebuklo, kuris jus išpils šalčiu, po to karščiu, ir galiausiai apipils žėrinčiais konfeti. Stebuklas, kuriuo nereika tikėti, ir kurio nereikia laukti. Tas tikras stebuklas, o ne iš prekybos centro akcijos ir ne iš reklaminio klipo. Ne tas, kurį gali suvalgyti ir tikrai ne tas, kurį gali nusipirkti išsimokėtinai.
Siūlau paskaityti Aarono Becko knygą apie pyktį, dalijuosi samprotavimais apie jaukumo maistą, lūkesčių ryšius su motyvacija ir su šventmis ir tyrimais apie jaunystės dietas, maisto ir miego ryšį.
Kai už lango kapsi vanduo, neapsisprendęs, kuo šiandien nori būti -- sniegu, ledu ar lašėjimu - aš įsivaizduoju, kad girdžiu devyniaragio elnio žingsnius. Vaikštinėjančio miške, žiūrinčio į ežerą, į rūką, į properšas debesyse ir į šviesos stulpus žvarbią naktį. Jis, greičiausiai, dar nežino, koks darbas jo laukia, bet viduje jau neramu, ir jis dieną naktį ieško atsakymo. Girdžiu tokiais pat žodžiais kalbančius žmones, kurie ieško savę, savo tikslo, savo kelio, savo pašaukimo. Gal ne tiek daug žiūri į rūką. Gal ne tiek atkakliai vaikšto po mišką. Gal daugiau bėgioja ir blaškosi, negu ramiai vaikštinėja, iš tiesų. Kas aš? Kam aš? Ar tai mano? Ar aš radau save? Ar aš jau išsipildžiau? Ką aš darau ne taip, jei man ne Kalėdos, kai visi tik bėgioja, juokiasi, džiaugiasi - o man norisi į mišką ir į rūką? Arba jeigu man neaišku, ko norisi?
Raginu pažiūrėti dar vieną Kurzgesagt epizodą apie nepasitenkinimą ir dėkingumą, postringauju apie minčių perkramtymą (rumination), dalijuosi disertacija apie tai, kaip vertinam pyktį ir ramybę, tyrimais apie skonio suvokimo pasikeitimus žinant, ką valgom, pyktį kaitinančius dalykus, ir gebėjimą pastebėti naujus dalykus.
Dvi dienas mokiausi apie pyktį. Apie pyktį atidžiau galvoju gal jau du metus. Ir matyt, dar nebaigiau. Šiandien tinkamiausia metafora pykčiui nusakyti man atrodo įdaužtas indas, iš kurio stipria srove liejasi vanduo. Įdaužtas todėl, kad pyktis visų pirma rodo, kurioje vietoje aplinkinis pasaulis mus sužeidžia. Agresyvus žmogus, socialinių laisvių ir teisių apribojimas, nesėkmės svarbiuose darbuose, santykiuose ar įvykiuose, net planuose ir lūkesčiuose - viskas gali tapti aštriu akmenuku, kuris gali pradaužti mūsų šiaip jau trapų pasaulio vaizdą. Ne, mes negalime turėti visiškai nedūžtančio pasaulio vaizdo. Todėl, kad negalime būti nei aboliučiiai teisūs ir viską žinantys - mums reikia erdvės augti, o tam, kad augti, reikia nuolat atsinaujinančio indo. Kiekvienas plyšys yra būdas augti, gauti daugiau šviesos ir žinių. Negalime turėti nedūžtančio vaizdo ir todėl, kad nesame vieni vieninteliai pasaulyje. Visi yra visokie, ir visi turi skirtingas gyvenimo patirtis, todėl turi ir kitokias nuomones.
Rekomenduoju knygą apie meditaciją vaikams, pasakoju apie įsitikinimus ir tiesą, ir apie tai, ką tai REIŠKIA, taip pat apie kiberpsichologiją, kviečiu kartu kurti džiaugsmo muzikos grojaraštį, dalijuos tyrimais apie mankštos su romantišku partneriu naudą ir apie tai, kaip nenaudinga pyktį išlieti.
Einu kalnuose, aplink siaučia vėjas, lietus, šlapias sniegas, visas oras kaukia ir kunkuliuoja nenusakoma kryptimi. Ar galiu eiti atgal? Nežinau. Tokia mintis galvoje netrypčioja. Matyt negaliu. Tvirčiau sugriebiu apykaklę ir užsidengiu nosį, kad išsaugočiau nors kiek šilto oro ir galėčiau įkvėpti tiek, kiek telpa į plaučius, o ne tiek, kiek atrodo vėjui. Stabteliu prie tarpeklio. Čia vėjas kaukia dar garsiau. TIkra kalnų dūda, galvoju, matyt noriu save kažkaip pralinksminti nors akimirkai. Virš tarpeklio kabo siauras tiltas. Siūbuoja, šlapias, bet atrodo patikimai. Tai mano vienintelis kelias į priekį.
Rekomenduoju serialą "Maid", samprotauju apie siaurų džinsų žalą, dalijuosi tyrimais apie viltį, vietų, kuriose valgėme, atmintį, kavinės aplinkos formuojamus lūkesčius, smegenėlių vaidmenį sotumo jausme.
Jaučiuos tuštumoj. Man taip yra todėl, kad turiu trumpą akimirką tarp mūšių. Kol savaitgalis, ginklai tyli, nereikia stebėti, taikytis, ruošti plano B, C, D, E... Kažkaip taip man atrodo istoriniai pasakojimai apie Kalėdoms skelbiamas paliaubas. Šalta, drėgna, bet tuo pačiu ramu ir gera. Bet aš taip pat jaučiaus, kai nežinojau ką daryti. Tada pamenu, kad net norėjau, kad mane ištiktų kokia nors bėda, kokia nors aplinkybė, kuri mane, kaip saują geležies dulkių lyg magnetu suorientuotų tos problemos sprendimui. Bet bėdų nebuvo. Ir joks magnetas man nerodė krypties. Ir jaučiaus maža, viena ir taip, kaip būna ašigalyje - pasisukus į bet kurią pusę - pietūs. Lauki, lauki, lauki.... ir niekas nevyksta.
Svarstau apie socialinio identiteto pasikeitimus pandemijos metu, ortoreksiją, Sternbergo trikampę meilės teoriją, pasakoju apie dažniausiai sakomą pirmą sakinį ("nežinau, nuo ko pradėti"), dalijuosi tyrimais apie asmenybės savybių pasikeitimus ir video konferencijas, ir raginu jus pačius sudalyvauti tarptautiniame seksualinio elgesio tyrime.
Dieve, kaip pykstu. Norėčiau rašyti apie ką nors kitką, bet galvoj verda lava, ir nieko daugiau negaliu galvoti. Jau išploviau indus ir sudėliojau ne vietoje padėtus daiktus. Jau atsakiau į visus laukiančius laiškus ir įsijungiau regimai fantasy anime, nors turiu priekaištų ir jam. Man atrodo kad iš šono atrodau kaip drakonas, į viską atsakanti liepsnos stulpu, net jei manęs nieko ir neklausia. O neduok dieve paklaus. Turėčiau kokių malkų, dievaži, sudėliočiau raštais ir idealiai sulygiuočiau. Jeigu neužsidegtų.
Rekomenduoju filmą apie chroniško nuovargio sindromą, tikinu, kad lėkštės dydis yra svarbu, dalijuosi tyrimais api estetii malonumą įtaką psichologinei gerovei, refliukso poveikį nerimui ir depresijai, psichologiškai sveiką asmenybę ir vartau puslapį iš kognityvinės elgesio terapijos vadovėlio, apie blogiausią įmanomą scenarijų.
"Mano žmogus". Labai romantiška ir giedra frazė, nors dažniau ir vartojama junginyje "ne mano žmogus". Negaliu pasakyti, kad tai labai šiuolaikiškas kūrinys, man atrodo, kad jį girdžiu jau senokai. Kol rašiau šį sakinį, staiga prisiminiau, kur jį girdėjau pirmą kartą, tikrai seniai, ir tikrai labai gerame kontekste. Mokykloje man teko laimė mokytis ne tikybos ar etikos, o psichologijos. Ištisus tris metus. Beprotiškai fantastiška! Psichologijos mokytoja, šviesioji Irena Sabienė, sakė - aš esu jo žmona, o ji yra mano žmogus. Nes "vyras" ir "moteris" įvardija kitokius dalykus, negu šis santykis. Ir vis girdėdavom istorijas apie jos žmogų, jau aiškiai žinodami, ką ji turi omenyje, be jokios nuosavybės reikšmės šešėlio.
Rekomenduoju knygą "Skonio reikalas", bandau apibūdinti ramybę ir minčių poveikį valgymui, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip tėvų ir vaikų nuotaika veikia tai, kaip tėvai maitina vaikus per karantiną, apie dispozicinę ramybę, ašaras, namų savoką ir dalijuosi rašiniu Vėlinių tema.
Iš asmeninio dienoraščio. 20... m. spalio 30 d.
"Prašyti pagalbos? Ką aš, koks lochas?" Čia buvo frazė iš serijos - man-sakė-kad-sakė, bet vat užstrigo. Jei kažko negali, sau tai pripažinti - kažkodėl - sunku, ir gali atrodyti, kad tai _reiškia_, jog esi apskritas ir kvadratinis nevykėlis. Tada savaitėmis ir net mėnesiais kasi griovį rankomis molyje, nors galėjai išsikviesti kažką su vikšriniu kastuvu ir tą patį gauti per pusdienį. Tada visą dieną kilnoji eilutes ekselyje, nors tai buvo galima padaryti per minutę su pivotu. Tada kelias savaites rankomis siūni dideliausias užuolaidas, nors su siuvimo mašina galėjai prasisukti per pusvalandį.
Rekomenduoju tamsų serialą, pasakoju apie apetito ir nerimo ryšį, dalijuosi atsakymu apie negimusio kūdikio gedėjimą, taip pat pasakoju apie oreksino poveikį apetitui, asmenybės savybių poveikį romantiškų santykių sėkmei ir pykčio poveikį strateginių sprendimų sėkmei, bandau apibūdinti pasididžiavimo jausmą ir džiaugiuosi nervu klajokliu.
Žiūriu į krentančius lapus. Jei būčiau medis, tai būtų netektis? Žingsnis gyvenimo ratu? Išsilaisvinimas? Ar medis turi savo mėgstamus lapus, kurių ilgisi? Ar visi jie jam vaikai? Ar labiau kaip plaukai ir nagai, kuriuos nemirktelėję pakeičiam? Bet jau kokios šakos tai jau turbūt gaila, galvoju prisiminus žiemos sniego storį ir po kepurėmis sulinkusius medžius ir nuolatinį lūžtančių šakų poškėjimo garsą iš miško. O gal skauda, kaip netekus rankos? Ar medžiai jaučia fantominį skausmą nulūžusios šakos vietoje?... Kiek šakų medis gali prarasti, kad vis dar laikytų save medžiu? Gal iki paskutinio vandens siurbtelėjimo pačia mažiausia šaknimi? O gal jis kas pavasarį yra naujas, pabudęs iš visiškos užmaršties?
Rekomenduoju knygą apie piktas smegenis, pasakoju apie maisto ir dėmesio ryšį, apdoroto maisto pavojus pagyvenusiems žmonėms, dalijuosi įrašyta paskaita apie tai kaip viskas (maistas, ekranas, aplinka, miegas, judėjimas ir stresas) yra susiję, galvoju, kodėl žmonės sako "niekas manęs nemyli", pasakoju apie meilės ir gerumo meditaciją, ir dėmesio nebuvimo rūšis.
Tikiuosi, kad sėdi dangiškoje pievoje, tarp ramunių ir lubinų, o gal tarp gardenijų ir kaktusų, o gal tarp monsterų ir orchidėjų. Tikiuosi, kad tau gera, lengva, gaivu ir gražu. Taip stipriai, taip smarkiai gaila, kad negaliu tavęs apkabinti, jau nebegaliu. Taip gaila, kad norėjau spėti ir nespėjau.
Siūlau knygą apie laimę, dalijuosi rašiniais apie džiaugsmą, pyktį ir ilgesį, nagrinėju alkio atspindžius galvoje, svarstau apie tai, ar galima rinktis verttinti tik gerus kokio nors reiškinio aspektus, dalijuosi tyrimais apie jogos naudą ir apie pasirinkimus sergant valgymo sutrikimais, ir apžvelgiu pagrindinius kognityvinės elgesio terapijos principus.
"Bijau, kad kiti apie mane pradės galvoti blogai", "ką apie man tada galvos?". Paskui mane šliaužia visas būrys iš pokalbių užsilikusių tokių gijų, paskutines savaites - tokia tema. Klausiu, na, ir ką pagalvos? "Nežinau, kažką blogo" - "Ir kas tada bus?" - "Tada bus... blogai..." - "Kas blogai?" - "Nežinau".
Bandau įvardinti vientavės jausmą, skaičiuoju, kiek kainuoja nesveikas įsitikinimas, dalijuosi tyrimais apie paauglių fizinio aktyvumo lygį, socialinę poliarizaciją, pandemijos poveiki viakų ir paauglių nerimui ir depresijai, ir džiaugiuosi puikia ir nemokama knyga apie pandemijos psichologiją.
Dalijuosi patarimais apie ginklus prieš rudeninį liūdesį, svarstau, kodėl reikia dietos nuo galvojimo apie dietas, ieškau minimalizmo psichologinės naudos, klausiu, ar verta nekreipti dėmesio į nepatinkančius dalykus, kaip tėvystės būdas veikai paauglių charakterį, žiūriu baimei į akis ir dalijuosi tyrimu apei išmoktą bejėgiškumą.
"Nieko nedarykit, nereikia man padėti", sako man masažuotoja. Oi, kaip sunku nedaryti nieko, oi, kaip sunku... Ko gero, vienas iš sunkiausių darbų. Ir ne tik masažo metu.
Rekomenduoju knygą apie baimę, svarstau kur mityboje psichologija, kalbu apie psichologinę minimalizmo naudą, paauglių streso ir valgymos sąsajas, sezoninį nuotaikų sutrikimą, pristatau dirbtinio intelekto šimto metų ataskaitą ir dalijuosi mokymais apie mokymąsi.
Sėdžiu ištiesus kojas ant lovos ir laukiu sekančio masažo. Veidas, kaip stereotipiniam filme, su žalia dėmėta kauke. Spa tai spa. Leidžiu laiką veltui? Gaištu laiką? Yra ir tokia mintis, nes lyg ir nieko "negaminu", nedarau nieko "vertingo". Prieš kokius dvidešimt metų būčiau net taip ir galvojusi, be jokių kabučių. Tada laikas miegui, laikas žiūrint į vieną tašką, laikas ištempiant kojas ir nugarą, laikas labai lėtai einant, tvarkant, prausiantis - atrodė kažkoks gėdingas. Nepamenu, kad kas mane būtų taip labai gėdinęs dėl to, kad nieko neveikiu, o gal tada buvo dar bendra "reikia būti darbščiu ir nuolat krutėti" atmosfera. O gal aš pati sau tokią programą užsirašiusi, bandydama būti gera, geresne ir geriausia.
Pamenu, su vis dar gana gyvu emociniu šleifu, kaip man paauglei mama sakė "tu nemoki priimti kritikos". Tada "mokėti" buvo viena iš pagrindinių mano asmenybės atramų, todėl jaučiausi stipriai užpulta. Aš moku viską! Na, beveik viską. O kai po to nesekė joks "žiūrėk, čia yra taip...", tai dar jaučiausi ir išduota. Tada man taip atrodė. Matyt dėl tos priežasties gana daug gyvenime galvojau apie kritiką, apie nuomones, apie skirtumus. Kartu nejučiom treniravausi taip stipriai nesusijaudinti - smegenims nusibosta besikartojantys dalykai, ir emocinės reakcijos į tuos pačius išgyvenimus slopsta. O atsiradus daugiau erdvės ramybei, atsirado ir kitokių spalvų.
Įkvėpimas. Be įkvėpimo ne kažką nuveiksi. Nekvėpuojant - iš viso nieko. Įkvėpimas yra svarbu, tai sakau ir kaip mėgėja rašyti, piešti ir megzti, tai sakau ir kaip reanimacijos gydytojos vaikas. Apie kvėpavimą dauguma mūsų dažniau kalbame tik paskutiniais metais, dažniau vis tik kalbame apie labiau efemerines kvėpavimo reikšmes. Apie ploniasparnes fėjas, kurios nutupia ant peties, pažeria saują žerinčių dulkių mums virš galvos ir padovanoja jėgų, valios, ryžto, energijos, atkaklumo - ko tik nori iš tiesų. Įkvepia. Darbams, žingsniams, pokyčiams, posūkiams, pabaigoms, išsivalymams. Nes, atrodo, patys tokių galių neturim, ir fėja yra gyvbiškai būtina. Nes fėja ir yra atgaivinimas, reanimacija tam kitam, geresniam gyvenimui, kur viskas bus geriau, šviesiau ir maloniau. Be fėjos liekam lyg kažkokie negyvi.
Yra žmonės ežerai, ir yra žmonės upės. Vieniems tinka pasirinkus gilintis ir tobulėti vienoje srityje, juos džiugina to paties kartojimas vis geriau ir geriau, jų veikla juos nusako. Kitiems tinka judėjimas, dinamika, skirtingų patirčių perklojimas randant kosminius dėsningumus ir pasikartojimus visai skirtinguose dalykuose, juos džiugina ir nusako pokyčiai, nuotykiai ir veiksmas. Kurie yra "teisingi" ar neduokdie "sveiki ir normalūs"? Abu. Yra normalu mėgti rutiną ir yra normalu mėgti nuotykius. Netgi normalu būti kartais vienu, kartais kitu.
Rekomenduoju knygą vaikams apie jausmus, pasakoju paie tai, kodėl svarbu rūpintis savimi (psichologine prasme), kaip susiję vegetarizmas ir depresija, kaip susiję smegenys, riebalai ir imunitetas, ką smegenys veikia, žiūūrint filmą, ir kaip mokytis, kad tai nebūtų kančia.
Rekomenduoju dar Kurzgesagt video apie mikrobiomą, svarstau apie įvairias magiškas mintis apie lieknumą, Laimės Dietai pasakoju apie baimę skristi, dalinuosi LSD tyrimo rezultatais, o taip pat kaip kinta medžiagų apykaitos greitis senstant, intuityvaus valgymo naudą psichikai ir baimės reakciją.
Vienas iš dalykų, kurių mokiausi, kol mokiausi antrą kartą, buvo pasakyti "nežinau". Tokio dalyko mokymo programoje nebuvo, žinoma. Negaliu pasakyti, kad kažkas labai spaudė tai daryti. Ir negaliu pasakyti, kad tai dariau labai sąmoningai - bet žiūrėdama atgal, galiu pasakyti, kad to išmokau būtent tada. Antrą kartą mokytis man buvo didžiulis džiaugsmas - pirmas aukštasis buvo kažkoks labai "iš reikalo", visai ne ten, kur mane traukė _iš tiesų_, ir aš vis bandžiau iš visko, kas vyksta, gauti kiek įmanoma daugiau vertės ir prasmės. Negaliu sakyti, gavau, bet tąkart maksimalizmas laimėjo, išmokau daug gerų dalykų, tik laimė ir prasmė liko nuleidusios galvas eilės pabaigoje. Gerai, kad protas mane pasivijo, ir tada jau ramiai ir kryptingai išsirinkau, kad noriu ir paskaitų sename universitete, ir prasmės, ir malonumo. O ir mokytis jau mokėjau gerokai geriau. Tai buvo svarbi dirva, kurioje gimė ir drąsa sakyti "nežinau".
Žiūrint į krintančius meteorus (kurie šiuo metų laiku visada krenta, matyt jau būna prinokę), rezgu visokius norus. Kartais tai "šiltos arbatos", kartais - visai ne tokie. Pavyzdžiui, labai norėčiau pamatuoti, kiek niūraus pasaulio vertinimo yra iš tiesų todėl, kad kažkas yra blogai - kažkas nuskriaudė, kažką skauda, nelyja ar nešviečia saulė - o kiek yra tamsūs įvairių minčių, mąstymo klaidų, stereotipų ir impulsų šleifai? …
Rekomenduoju knygą apie gastrofiziką, postringauju apie tai, kaip susitvarkyti mintis ir apie "Ne", dalijuosi tyrimu apie trauminių patirčių ir valgymo sutrikimų tyrimą, Laimės Dietai paskoju apie ribas vaikui, siūlau pažiūrėti Kurzgesagt video apie sąmonę (ir kitus!), pasakoju apie vidurio amžiaus krizės ir mikrobiomos ryšį ir patariu, kaip mesti rūkyti.
Padėkit. Neturiu motyvacijos. Nieko nebenoriu. Nežinau, ko norėti. Gyvenimas prarado spalvas. Visada įtempiu ausis, išgirdusi tokią frazę. Negaliu tiksliai šmiaukštelėti atsakymu, dar vis negaliu. Bet man vis pradeda atrodyti, kad tai ne visada yra depresijos aušra ar nuovargio kaukė, ar perdegusio nerimo pavidalas. Kartais išlenda ir kitoks pavidalas, toks lyg panašus į ypač sotaus ir taikaus gyvenimo atšvaitą.
Rekomenduoju puikią knygą apie valgymą, svarstau kuo skiriasi skrandžio ir burnos alkis, kuo svabi būsena, kai atrodo, kad gyvenimas tapo nebekontroliuojamas, kodėl mums patinka muzika, kodėl geriau valgyti rankomis ir ar terapija gali pakeisti jūsų asmenybės bruožus.
Man gerai, kai kitiems gerai... Girdžiu, kai taip sako viena moteris, kita trečia, virtinės, būriai jų. Ne, ne vien moterys. Eilė tęsiasi per amžius, tolyn, gilyn, iki senųjų miškų šešėlyje besiglaudžiančių pirmųjų genčių. Tada pamatyti vilką kitam už nugaros reiškė, kad kitas pamatys vilką už tavo nugaros, kurio tu nematai. Tada rūpintis kitu reiškė, kad kitas rūpinsis tavimi. Tada ir išmokome rinktis pirmiau kitą, o ne save. Greičiausiai todėl, kad taip negalvojantys buvo pirmiausiai paragauti vilkų. Visi kiti likome kartu.
Rekomenduoju Netflix seriją apie virškinimą, svarstau apie maisto paskirtį, kalbu apie draugus, demenciją, aleksitimiją, investicijas ir asmenybės savybes, nuovargį ir naujas užduotis
Rekomenduoju puikią knygą apie tautos traumas, primenu apie NEO PI-R testą, pasakoju,kodėl svarbu suprasti riebalų svarbą, kalbu apie ateities maistą, riebias žubis ir migreną, polinkį visur matyti tiesą, netikėtą atsakymą į tai, kas didina santuokos nutrūkimo tikimybę.
Dygliakiaulė yra labai įdomus ir labai mielas gyvūnas. Trečias didžiausias graužikas po kapibarų ir bebrų (dėl bebrų irgi labai nustebau). Nors nesu mačiusi gyvos, ir pas mus jos negyvena, beveik girdžiu, kaip ji risnoja pieva į taktą skimbčiojant visiems dygliqms. Mm-m-mmm-m-mmm, niūniuoja ji. Vaikštinėja sau ramiai naktį, ėda visokius skanius augalus, bet jeigu ją kas nors gąsdina arba erzina (taip, ne mes vieni nervinamės dėl įvairių dalykų), tai dygliaukiaulė pašiaušia savo spyglius, vis pakratydama (dygliai tuščiaviduriai, todėl visai neblogai brazda), kaukši dantimis, ir dar paskleidžia neblogą smarvę.
Šiandien nebekaršta, ir tai vienas iš geriausių jausmų per paskutines kelias savaites. Net jei ir dar nelijo, nors ir gaila džiūstančių medžių lapų ir žydinčio vandens, dūstančių žuvų ir neramių musių. Tenka pakikenti dėl augant/senstant atsirandančio gebėjimo vienu metu jausti keletą gan skirtingų dalykų ir nebandyti nuspręsti, ar man gera, ar man liūdna, ar aš pykstu, ar man juokinga. Man viskas vienu metu, ir niekas vienas kitam neprieštarauja, ir nieko rinktis nereikia, ir tai ne klinikinė simptomatika. Gal tolerancija, ar kažkas, gal dėmesingumas. Bet šiaip ar taip, man patinka.
Rekomenduoju knygą apie aštuonkojų intelektą, dalijuosi įvairiais mitais apie psichologiją (ir kaip yra iš tiesų), taip pat pasakoju apie dėmesingumo treniruočių poveikį sunkaus gėrimo epizodams.
Aušros nušviestas peronas buvo tuščias tik kurį laiką, vėliau žmonės ėmėsi rastis lyg teleportuojami iš kitų vietų - savo virtuvių, prieangių, o gal net ir miegamųjų. Skardus balsas iš garsiakalbio vis žada ir žada traukinius iš visokiausių tolimų vietų, bet visi keliai kaip tušti, taip tušti, blizgantys savo begalinėmis stygomis.
"Kai tik baigsis [...], viskas vėl stos į savo vėžes, ir viskas bus gerai". Na, gerai, šiandien tas daugtaškis labai jau akivaizdus, bet iš tiesų tai gana universali schema laukti bet ko. Šiaip jau viltis yra geras jausmas, stiprinantis, iš vien oro ir saulės spindulių numezgantis tvirtą atramą, leidžiančią sulaukti gerų dalykų, kurie dar tik ateityje. O kartais ir iš viso iš nieko. Viltis padeda ten, kur nėra racionalaus paaiškinimo, kur nėra tikslių žinių ar žinių iš viso. Kartais vien viltis, vien šviesus žvilgsnis į priekį, ryžtas pasiekti tikslą ir tampa vienintele priežastimi, kodėl kažkas pavyko.
Rekomenduoju dar vieną Headspace šedevrą, svarstau, kas lemia maisto pasirinkimo sprendimus, dalijuosi tyrimais apie įkyrias melodijas, nusiraminimą pagal komandą, streso poveikį savikontrolei, agresyvaus elgesio ir asmenybės bruožų ryšius i dalijuosi senesniu dienoraščiu apie vidinį balsą.
Kartu su miško paukščiais pasakoju apie kankinančias mintis, knygą apie jautrius vaikus, mitybos svarbą pačiame anksčiausiame gyvenimo etape, savo nuotraukas, pusryčius, atsipalaidavimo komandą, nervą klajoklį ir mažus žingsnius.
Gatvė tuščia, bet pilna saulės spindulių, šiltų medžių kvapo ir geros dienos nuojautų. Medžiai priartėja ir nutolsta nuo kelio, ir tada mašina jau prisipildo pasakojimų apie juoką, piešinius, filmus nemiegojimą ir kitas laimes. Naujas rajonas atrodo kaip visiškai naujas gyvenimas, ir persikloja visų kelionių visais pusryčiais. Juolab, kad kruasanus ant lėkštės deda šeimininkas su aiškiai prancūziška gaidele. Lygiai dešimtą ryto nubunda fontanai ir nudažo šaligatvį vėsiomis gėlėmis.
Rekomenduoju dokumentinę seriją apie žmogų, dalijuosi atsakymu Laimės dietai apie tai, kai niekas nedžiugina, pasakoju apie vyrų anoreksiją, dalijuosi senesiu įrašu apie paleidimą, atsakau į klausimą apie pasiaukojimą mamai, baigiu pasakoti apie NEO PI-R savybes - pareigingumą, savidrausmę ir apdairumą.
Rekomenduoju filmą "apie gyvenimą", pasakoju apie maisto ir šviesos ryšį, dalinuosi patarimu apie lesyklas žmonių vaikams, taip pat pasakoju apie sąąmoningumo bruožų grupę ir jai priklausančius kompetetingumo, tikslo siekimo, tvarkingumo bruožus ir daljuosi Laimės dietos įrašu apie drąsą sakyti, ką jaučiu.
"Kam aš tokia reikalinga", pasikartojančiu aidu atsklinda ne iš vieno pokalbio. Žinoma, tai retorinis klausimas. Net ne klausimas. Čia toks ilgesingas apgailestavimas. Ir, kaip taisyklė, nieko bendro neturintis su realybe. Vienas iš tų kartų, kai žodžiai nereiškia to, ką žmogus norėjo pasakyti. Ne, aš neskaitau minčių, aš nežinau, ką ji ar jis norėjo pasakyti. Bet paprastai nereikia daug krapštyti, kad rasti įrodymų, kad reikalinga ir vienam, ir kitam, ir trečiam. Ir tai jokiu būdu netampa "atradimu" sakančiajam. Tai stereotipinė, standartinė "skarelė" vienam iš gilių, net egzistencinių rūpesčių.
Negalvodami trimis žodžiais atsakykite į klausimą "Kas aš". Viena iš geriausių mano aptiktų staigiųjų provokacijų. Ką sakote apie save, kaip save pristatote?
Ar atsakote, koks jūsų vardas? Ar vardas nusako tai, kas jūs esate ar greičiau jau, tai būdas priversti jus atsisukti ar išskirti grupėje? Žinau, seniau vardus duodavo pagal šventuosius (ir taip lyg nusipirkdavo apsaugos paslaugas), arba pavadindavo kitu dvasingu vardu, ir irgi įpareigodavo dvasias kažką gero nuveikti Sėdinčio Jaučio ar Juodojo Erelio labui.
Siūlau akademiškai patikrintos relaksacinės muzikos, svarstau apie valgymo malonumo svarbą, pasakoju apie altruizmą, nuolaidumą, kuklumą ir atjautumą, taip pat atsakau į klausimą apie pyktį ir giriuosi savo galimybių pasu (tam, kad pakviesti į konsultacijas, žinoma).
Rekomenduoju labai neįprastą serialą apie labai įprastas temas (gyvenimo prasmė ir visa kita), pasakoju, kaip susijęs stresas, miegas ir valgymas, trumpai pasakoju apie tai, ką pasakojau Login konferencijoje, taip pat apžvelgiu NEO PI-R sutarumo bruožų grupę ir jai priklausančius patiklumo ir tiesmukumo bruožus.
Atsakau į klausimą apie kaimynų mobingą, rekomenduoju prancūzišką fantastinį filmą, kviečiu paklausyti, ką pranešiu konferencijoje Login, dalijuosi archyviniu įrašu apie mąstymo įtaką valgymui, pasakoju apie asmenybės savybes atvirumo grupėje - jausmingumą, stvirumą veiklai, atvirumą idėjom ir atvirumą vertybėms, apmąstymais apie stresą.
Gerokai seniau mane labai žavėjo įvairūs paranormalūs reiškiniai. Dabar gal jau griežčiau daliju į paslaptis, fantastinius kūrinius ir pasakas, kuriuos labai tebemėgstu - ir mokslinius faktus. Paranormalūs kaip taisyklė susigrupuoja į pirmą dalį. Bet, kaip vis pasakoju, savaitėje atsiranda kažkokia tema, kartais ir keista, ir juokas ima, kaip, atrodo, jau trečiam klientui sakau tą patį.
Rekomenduoju seriją apie geresnį miegą, primenu apie nemokamas konsultacijas medikams medo.lt, pasakoju apie mažų vaikų mitybą, apie teigiam emocingumo, atvirumo, svajingumo ir estetiškumo savybes, dalinuosi patarimais mobingo situacijoms ir atsakau į klausimą apie susikoncentravimą į tikslus.
Anksti, visi dar miega, miega ir mano vidinė pelėda, ir ji sapnuoja, kad aš iš tiesų stoviu lauke ir klausausi, kaip visiškai rūku užpiltame miške gieda paukščiai. Gieda visi miško paukščiai, man atrodo. Ir tai iš tiesų atrodo kaip sapnas, nes viskas kitaip - akims beveik nėra ką veikti, gal tik matau, kad ant pernykščių sausų stiebelių yra išvedžiotas naujas vorų tinklas, ir ant jo supasi rasos lašeliai. O ausims yra daugiabalsė sutartinė su itin sudėtingu ritmu ir naujais džiazo standartais. Čia tas jausmas, kai viskas yra balanse, kur dalyvių milijonai, bet visi kažkaip vienas kitą girdi, jaučia, mato, ir žino kaip kartu padaryti dar daugiau, negu kiekvienas gali po vieną
Kokia prasmė kalbėti apie prasmę? Kam ji reikalinga, ką su ja veikti, ką ji verčia mus daryti, galvoti ar jausti?
Trečia dalis.
Katinas irgi turi savo nuomonę, bet ar jis ja mato prasmės dalintis - dar klausimas.
Kokia prasmė kalbėti apie prasmę? Kam ji reikalinga, ką su ja veikti, ką ji verčia mus daryti, galvoti ar jausti? Pirma dalis. Katinas irgi turi savo nuomonę, bet ar jis ja mato prasmės dalintis - dar klausimas.
Dalinuosi mintimis apie motinos dieną, dalinuosi patarimais prieš pradedant pirmąją konsultaciją, siūlau užsidirbti mielą rankų darbo dubenėlį, atsakau į klausimą apie rūkymą, taip pat detaliau rašau apie ekstraversiškumo savybes - šiltumą, socialumą, savęs įtvirtinimą, energingumą ir sujaudinimo siekimą.
"Noriu viską daryti geriausiai - Kodėl? - Nes tada būsiu išskirtinė. - Kodėl reikia būti išskirtine - Nes tada būsiu svarbi, būsiu reikalinga - Reikalinga kam? - Na, žmonėms, kitiems, artimiesiems, tautai - O kas bus, jei nebūsit? - Tada bus blogai - Kas bus blogai? - ..."
Nežinia, kas. Į šį klausimą tikrai sunku atsakyti. Nuostata, kad reikia būti reikalingu kitiems tokia stipri, kad pabandžius ją patraukti ir į tą vietą pastatyti ką nors kitką, pavyzdžiui "būti reikalingu sau", išstovėta vieta vis tiek matosi nepadoriai ryškiai, ir ją bandom arba kuo nors pridengti, arba gal vis tiek geriausiai grąžinti atgal į seną vietą "būti reikalingu kitiems".
Šių metų septynioliktą savaitę pristatau tinklalaidę "Infinite Monkey Cage" (kurią rekomenduoju klausyti ir daugiau nei šį vieną epizodą), dalijuosi pamąstymu apie dietos laikymąsi kartu su draugais, pasakoju apie NEO PI-R klausimynu tiriamus drovumą, impulsyvumą, pažeidžiamumą ir ekstraversiškumą, ir atsakau į klausimą apie mamą.
Buvau iš tų mokinių, kuriems teko nesėkmė mokytis geriausiais pažymiais. Jeigu suprantat, kodėl tai nesėkmė - maloniai prašom šokti į kitą pastraipą. Jei nesuprantat, pykstat, kyla noras pasakyti "ką tu čia vaikeli paistai", tai paaiškinsiu. Jau daug kartų aiškinau, bet nuo to mažiau priešiškų reakcijų nekyla. Man mokytis buvo lengva.
"Na bet kaip taip nesupranta, negi neaišku, kad taip negerai? Juk norisi, kad darytų X!"... Kodėl, kodėl didžiuliame miške su tūkstančiais medžių, krūmynų, žolynų, vabalų ir gyvūnų - tai yra, kito žmogaus galvoje su tūkstančiais tūkstančių įvairių minčių - kodėl jis ar ji neranda to paties takelio, kurį radote jūs ir nenueina į lygiai tą pačią pievelę, tą pačią išvadą, kurią padarėte ir jūs?...
Dokumentinis filmas apie neverbalinę komunikaciją, ilgas įvairių storumo priežasčių sąrašas, daugiau apie neurotiškumą, nerimastingumą, depresiškumą ir priešiškumą, ir džiaugsmas surinkus jau penkis tūkstančius sekėjų!
"Nesijaučiu laimingas" - "Iš kur žinai?" - "Juk pažinčiau, jeigu jausčiaus, tai tiesiog geras jausmas!".
Trumpa citata iš vienos konsultacijos. Bet vis vaikštau ratais aplink ją. Kaip žmonės išmoksta suprasti, ką jie jaučia - laimę, džiaugsmą, ramybę, pyktį, gėdą, apgailestavimą, bejėgiškumą, keršto troškimą?
Kokia prasmė kalbėti apie prasmę? Kam ji reikalinga, ką su ja veikti, ką ji verčia mus daryti, galvoti ar jausti? Pirma dalis. Katinas irgi turi savo nuomonę, bet ar jis ja mato prasmės dalintis - dar klausimas.
Rekomenduoju dokumentinį filmą apie baimes, apie tai, kaip vyksta mano konsultacijos, pasakoju, ką savo atvaizdas daro jūsų maisto skoniui, dalijuosi tyrimais apie rašymo ranka galią, interocepcijos įtaką valgymo sutrikimams, robotų psichologiją ir valgymo malonumą.
Rekomenduoju knygą apie tikslus, pasakoju apie aštuonkojo formos spausdintą maistą, dalinuosi vienu praktiniu patarimu apie vaikų mitybą, pasakoju apie depresijos ir nerimo tyrimą, Alzheimerio ligos ir maisto ryšį, dalijuosi karantino rekomendacijomis vaikams, ir dviem tyrimais apie asmenybės bruožų įtaką elgesiui bei savijautai.
"Ką veiksi vakare?", klausė jau-paskutinę-dieną kolegė. "Verksiu", sakiau. Nesitikėjau, kad nebus liūdna (liūdna buvo jau kelios dienos), ir buvau nusprendusi niekur nuo to jausmo nebėgti. Kristi, kaip eilėrašty, veidu į samanas.
Jau kelinta diena galvoju, apie pagarbą. Viskas prasidėjo nuo vieno teksto, kuriuo dalinausi. Tada pradėjau galvoti, kad tai, ko gero, vienas iš tų žodžių, kurie arba vartojami neteisingai, arba vartojami pašnekovui užčiaupti.
Rekomenduoju dokumentinį filmą apie žarnyno ir psichikos ryšį, svarstau ar lengviau svorį mesti, ar išlaikyti, pasakoju apie tyrimus kompulsinio odos krapštymo, žaidimų ir asmenybės bruožų įtakos perdegimui temomis, kviečiu prisijungti į grupę (šio mėnesio tema - konfliktai).
Rekomenduoju net 10 knygų apie (ne)atidėliojimą, dalijuosi senesniu įrašu apie maisto ir depresijos ryšį, apžvelgiu tyrimus apie spontanišką maisto pirkimą, paauglių polinkį rizikuoti, asmenybės ruožus, kurie padeda ramiai išgyventi per karantiną, ir kaip vaikai vertina nuomonės formuotojus.
Nemokame, negalime, neleidžiame sau sustoti. Greičiau, greičiau, šaukia visi dievai Raudonosios Karalienės balsu. Greičiau! Lyg būtumę gimę su vektoriaus formos DNR, kiekvienoje ląstelėje, kiekviename neuronų siunčiamame signale - maža rodyklė, rodanti į priekį.
Rekomenduoju TED video apie tai, kaip maistas veikia smegenis, dalijuosi pefekcionistišku įrašu apie sulygiavimą, archyviniu įrašu apie alkio ir apetito skirtumus, pasakoju apie sezoninę mitybą, ilgalaikės svikos mitybos veiksnius, pasibjaurėjimo ir kūno masės ryšį, suaugusiųjų verkimą ir dalijuosi budistine istorija apie pelę.
"Reikia" yra vienas iš mano mėgstamų žodžių. Ne, ne ta prasme (cha cha, taip, aš žinau ką pagalvojot. Ne, aš neskaitau jūsų minčių. Ar skaitau?...). Aš dažnai apie jį galvoju. Apie tai, kaip jis stebuklingai suveikia be jokios regimos priežasties, vien tik dėl to, kad jis toks yra.
Rekomenduoju dokumentinį filmą "Greater good", kartoju įrašą iš archyvų apie kūno gėdą (body shaming), pasakoju apie tyrimą, kuriame nagrinėjama nostalgija maisto reklamose, ar valgymas daro mus kūrybiškesniais, dalijuosi savo kūryba šventine kovo 11 dienos proga, dar vienas tyrimas apie maisto naujumo poveikį dėmesiui, ir apie vadinamą asmenybės savybių šviesiąją triadą.
09:00, pagaliau, spaudžiu mygtuką "Start exam". Puslapis mandagiai man praneša, kad negali atlikti pageidaujamo veiksmo, nes susidūrė su saugumo apribojimais tinkle. Pff, argi aš ne IT specialistė, keičiu naršyklę, keičiu tinklą, prisijungiu per telefoną - ne, atkakliai tvirtina puslapis, nieko neišeina.
Pasakoju apie bananų spalvą, kaip susijusi mityba ir psichologija, kodėl kelionių metu ragauto maisto prisiminimai tokie ryškūs, kodėl santykiai nutrūksta ir kaip jiems kenkia perfekcionizmas, ir ar tikrai neurotikai prasčiau miega?
Tiek daug įdomių temų, tiek mažai laiko. Šiandien kalbam apie nerimą iš pačių įvairiausių pusių, ne tik iš psichologijos. Kas jis toks, ką su juo daryti, kas jis su mumis daro? Ketvirta, paskutinė iš keturių dalių.